Marokas: mintys po kelionės

Keltas iš Tanžero į Tarifą, Europos vėjų sporto sostinę, yra tarsi laiko mašina. Visų pirma, dėl gan keistų priežasčių laikas tarp Maroko ir Lietuvos skyrėsi trimis valandomis, tarsi šita šalis būtų ne matoma nuo Europos krantų, o kažkur tikrai toli. Maroke jie nesukioja laiko vasaromis ir dabar, per Ramadaną, atsuko dar valandą atgal, kad saulė leistųsi anksčiau - po saulėlydžio tuštoki miestai atgimsta, atsidaro turgūs.

Tik dabar po daugiau nei savaitės organizmas pagaliau adaptavosi prie šitos netikros laiko juostos.

Marokas nėra taip toli nei geografiškai, nei kultūriškai. Ispanų, prancūzų portugalų įtaka matosi visur, kur važiuojame, kaip ir arabiškos linijos ir spalvos yra akivaizdžios Ispanijos pietuose. Bet kai kurie dalykai mums, tvarkingiems europiečiams iš šiaurės, įpratusiems viską pirkti internetu, yra egzotika. Jau egzotika.

Tūkstantį kartų - sveiki atvykę!

- Jūs kažko ieškote? - klausia vyrukas su stipriais akiniais man vos nuspaudus stabdį. Net nespėjau atlenkti kojelės, kad pastatyčiau motociklą ir apsidairyčiau, kur čia koks viešbutis. Būtent viešbutį kažkur šioje vietoje rodė iš anksto atsiųsti žemėlapiai, bet jau keletą kartų per šią kelionę supratau, kad žemėlapių mums nereikia, šis kartas buvo vienas iš jų.

Viskas vyksta greitai, beveik nemirksint. Kasimas, vos sužinojęs mūsų reikalą, net neklausęs atsisėda į keleivio vietą ant Tomo Moto Guzzio ir naviguoja likusius 200 metrų per Mildelto miestą. Mes sekame iš paskos.

Įveikėm beveik 300 kilometrų per dykumas, kur smėlį nešioja karšto oro sūkuriai, per palmėmis nusėtus slėnius ir dabar, vos už 20 kilometrų palikę 1900 metrų aukščio perėją, pajutome, kad toliau važiuoti nenorime. Nors saulė dar aukštai, bet tems už valandos-pusantros, vėjas bus šaltesnis ir nieko geriau nei Mideltas neprivažiuosime.

Pigus paprastas Hotel Ali mus priima svetingai. Viešbutis turi terasą, bet ten jau per šalta leidžiantis saulei. Šalia mečetė, iš visų pusių matosi kalnai.

Kasimas užrodo vietą vakarienei, užsako mums pusryčius, parodo, kur jo biznis - kilimų ir juvelyrikos parduotuvė.

Vėliau mums teks nuvilti jo brolį Rašidą, kai gerdami arbatą kilimų parduotuvėje rinksime žodžius norėdami mandagiai pasakyti, kad mums nereikia nė vieno kilimo. Net ir to ypač gražaus, įvairių tekstūrų ir spalvų, vadinamo picasso berber.

Iš pradžių žmonės iš šiaurės jaučiasi nejaukiai, susidūrę su besąlygišku svetingumu. Ir mes, būdami iš šiaurės, jautėmės skolingi už tokį svetingumą. Bet galiausiai išmokau pasitikėti, tiksliau, sumažinti perdėto atsargumo kartelę, prisiminęs, kad taip dalykai tiesiog vyksta šioje šalyje.

A thousand welcome! Tūkstantį kartų sveiki atvykę, - tokią frazę išgirsdavome dažniausiai.

Jautėmės įstrigę ir pasiklydę pakeliui prie vandenyno, kai pasirinkome siaurus kelius per šiaurinį Maroką. Asfaltas prastas ir duobėtas, kelias toks siauras, kad vienu metu sunkvežimis kliudė Gitos Ducati veidrodėlį. Dar blogiau laukė priekyje - pusiau asfalto, pusiau žvyro tarka, kuria važiuoti nėra malonumo jokiu greičiu. Stabtelime prie sankryžos, o ten, kur buvęs, kur nebuvęs, sėdi dėdulė, iškart perkaitęs mūsų kančią. Šituo keliu - blogai. Anas kelias - geras iki ten ir ten, paskui į kairę ir vėl geras.

Maroke nereikia nei bookingo nei navigacijos.

Paprasti džiaugsmai

Iki Feso atvykstame be didelių nuotykių, bet nuotykis yra pats miestas. Toks pilnas ir didelis, kad kartais man primena Indijos miestų chaosą. Man patinka toks eismas, kai kiekvienas stebi visus kitus aplink. Tiesą sakant, šitoje mėsmalėje jaučiuosi saugiau nei Lietuvos keliuose.

Yra vienas epizodas, apie kurį galvoju ir vėl. Du bachūriukai su šlepetėmis nusprendę pasivažinėti įsikibę į sunkvežimį. Akivaizdu, kad jie tą darė ne pirmą kartą ir pamatę, kad filmuojame, pasistengė dėl šiek tiek ilgesnio šou. Absoliuti laisvė, tas matėsi jų akyse. Galvoju kaip mes auginame savo vaikus. Mes - lyg tėvai sraigtasparniai - nuolat pakibę virš galvos, žinantys, ką jie veikia, ar toli nuėjo nuo namų, pas ką. Nesakau, kad jie negautų bart nuo savo tėvų Maroke, galbūt ne tik bart ir, sakyčiau, pelnytai. O gal elgtis pavojingai yra vienas vienas didžiausių džiaugsmų?

Važiavimas motociklu yra kažkuo ypatingas. Iš visų transporto rūšių (nors ir neišbandžiau visų įmanomų) sėdėjimas ant motociklo suteikia daugiau laisvės ir, rodos, daugiau nuotykių.

Bet aš privalau būti atviras - kelionė motociklu ne visuomet būna lengva: kaitri saulė, netikėta liūtis, kaulus stingdantis šaltis, dulkės, vėjo nugairintas veidas, nuovargis dienos pabaigoje. Viską patyrėme Maroke. Sėdėčiau, galvoju sau, automobilyje su šortais, gerčiau Coca-Colą, klausyčiausi radijo, šukuosenos neveltų šalmas, nereikėtų kietos korduros striukės. Bet galbūt kelionė nebūtų tokia? Gal būtent dėl šių kliūčių, su kuriomis suduriame sėdėdami ant motociklo, patirtis yra tokia jaudinanti?

Amerikiečiai vis kartoja vieną  gan nuvalkiotą citatą, kurios autorystę jau būtų sunku atsekti:

Geriausi dalykai gyvenime yra žmonės, kuriuos mylime, vietos, kuriose buvome, ir prisiminimai, kuriuos sukūrėme pakeliui.

Šis sakinys ypač tinka apie keliones motociklu. Prisiminimai lieka su mumis visam laikui. Tai nutikimai, kuriuos pasakojame vėl ir vėl, akimirkos, į kurias žvelgiame su šypsena ir sentimentais.

Tiesa, taip jau yra su prisiminimais, kad jie visiškai neįsitvirtina, kol nepraeina šiek tiek laiko. Tik grįžę namo, išsikrovę lagaminus ir įsisukę į įprastą gyvenimą suprantame, kokie stiprūs ir gilūs buvo tie įspūdžiai. Štai kodėl mes važiuojame. Važiuojame tam, kad prisimintume, kad turėtume, ką papasakoti. Važiuojame norėdami mesti sau iššūkį, tyrinėti naujas vietas ir susipažinti su Pasauliu.

Ir jūs - nuvažiuokite kur nors.

Nes rūdys niekad nemiega.