Ar ilgesnis visada geriau?

Kad ir kiek filosofai bandytų tikinti, jog tikroji kelionė yra būtent tie tarpai tarp važiavimų, kuris iš jūsų krykštavo iš laimės aštuntą dieną iš eilės pakuodamiesi daiktus į dėžes? Jeigu jums taip būna, jūs, tikriausiai, dirbate logistikos įmonėje ir mylite savo darbą. Visiems kitiems laimės ir džiaugsmo protrūkiai kyla sukant gazą ir matant aplink save besikeičiantį 3D vaizdą. Nes kančios nulipus nuo motociklo pilnai užtenka ir kasdienybėje.

Gal vietoj viso to būtų galima išbėgti į aikštelę vos kelioms dienoms, valgyti normalų maistą, turėti užtektinai daiktų ir drabužių visiems gyvenimo atvejams, kurie gali nutikti per tas kelias dienas? Gal įmanoma sumažinti tą kelioninės “meditacijos” (rutinos nulipus nuo motociklo) kančią neskaičiuojant ar liks resursų pramisti dar pusantros savaitės, nebandant ekselio lentelėje suvesti vieno kelionės kilometro kainos ir nesisieloti, kad už tą pačią sumą nebus nuvažiuotas maksimaliai galimų kilometrų skaičius? Juo labiau, jeigu nelabai yra laiko.

O gal be kančios nebus ir to krykštavimo sukant rankeną? Pabandėme. Be kančios. Be pakavimo. Trumpam. Su tiek išlaidų, kiek pasispaudus užtektų dviems savaitėms kelyje. Su žmona.

KELIONĖS PLANAS:

Pirma diena: rami kelionė lėktuvu iki motociklo ir juo iki nakvynės vietos.

Antra diena: visa diena ant motociklo niekur neskubant, stojant kur norint ir kiek norint.

Trečia diena: laisvas laikas savo poreikiams, įskaitant pasivažinėjimus, bet nebūtinai.

Ketvirta diena: grįžimas iki oro uosto ir kelionė lėktuvu namo.

Kristina rimčiau ant dviejų ratų ilgesnį laiką keliavo tik vieną kartą. Tada Kroatijoje savaitę nepatogiai sėdėjo ant senutės Yamaha FJ1200 galinės sėdynės ir kentėjo vėjuotas kalnų greitkelių atkarpas. Ta kelionė jai įsiminė ilgam. Po jos Kristina netapo motociklų fanate. Jeigu šeimoje motociklo nebūtų, Kristina jo nepasigestų. Bet motociklas šeimoje buvo, nes namuose dėl visai kitų priežasčių ji turėjo motociklų entuziastą. Tas entuziastas vieną vakarą pažvelgė į šalimais ant sofos sėdinčią Kristiną ir pasiūlė: - O, davai, pasivažinėjam savaitgalį motociklu po Prancūziją?

Šitaip mes išsiruošėme į Italiją, prie Komo ežero, palikę vaikus namuose su močiutėmis.

Tai turėjo būti kuo patogesnis ramus kruizinimas po kaitria Lombardijos saule, stabtelint viduramžių miesteliuose atsigaivinti aperolio špricu ir caprese salotomis. Todėl Kristinai kaip keleivei pasiūlyta rinktis tarp naujausio Honda Goldwing’o ir BMW K1600GTL. Kristina pasirinko K1600GTL ir visi tuo pasirinkimu liko patenkinti.

Komo ežero pakrantės keliuku, nepaisydamas greičio apribojimų, į posūkius linko visiškai šviežias Honda Goldwing. 

-Va, - išgirsta Kristina paslaptingą mano šnabždesį per šalmo interkomą, - tokį mudviems norėjau išnuomoti. Ir toliau riedėjome nauju universaliu Ducati Multistrada V4S motociklu, kurio variklis, atrodė, tuoj subyrės.

Paskutinę sekundę Kristina sužinojo, kad nei K1600, nei Goldwing’o nuomoje nebeliko. Tokia yra improvizuotos mikro išvykos kaina. Ką Kristina sužinojo šiek tiek ankščiau, tai orų prognozę, pranašaujančią lietų visomis kelionės dienomis. Taip pat ir faktą, kad nuo Milano iki Komo teks važiuoti greitkeliu. O greitkelių, ypač per lietų ir vėją, kaip žinia, Kristina itin nemėgsta. Tad motociklas tapo antraeiliu rūpesčiu. Nerimas dėl orų ėmė viršų. Prie Komo buvo birželio pradžia.

Į tris originalias Ducati dėžes šiaip ne taip tilpo motociklo dokumentai, viena grandinė ir dviejų devynių kilogramų lagaminėlių bei nedidelės kuprinės turinys. Viso to turėjo užtekti keturioms patogioms dienoms ne namuose, bet kokiai veiklai ir bet kokiam orui. Užteko.

Hertz Ride darbuotojas jau iš anksto buvo nustatęs Multistrada pakabos kietumą dviem žmonėms su bagažu. Tačiau pasižiūrėjęs į mudu nusprendė, kad gal geriau perstatyti ant “dviejų žmonių be bagažo” režimo, tai yra šiek tiek minkštesnio, nes bendras mūsų su daiktais svoris tik apie šimtas šešiasdešimt kilogramų. Nesiskundėm. Pakabai reguliuoti Multistrada V4S turi atskirą mygtuką ant vairo, kas yra labai patogu. Šiaip motociklas prifarširuotas elektronikos. Kiekviename važiavimo režime naudojant tokį miniatūrinį džoistiką galima atskirai reguliuoti 170 AG variklio efektyvumą, stabdžių antiblokavimo ir traukos kontrolės sistemų darbą bei, kas baisiausia, važiavimo ant vieno rato galimybes. Viso to mes sėkmingai nelietėme pilnai pasitikėdami gamykliniais Touring režimo nustatymais. Jie, kaip paaiškėjo, nė karto nesuteikė progos nepasitenkinimui.

Nuo Milano Linatės oro uosto iki šiaurės vakarinėje ežero pakrantėje stūksančio mūsų namelio guglas rodė maždaug pusantros valandos greitkeliu SS36. Bet realiai gavosi beveik dvi su puse valandos dėl spūsčių Milane ir poros sustojimų. Karšta ir jokio lietaus.

Priartėjus prie Komo greitkelis sminga į kalnus. Kristina klausė ar mes įsitikinę, kad bus ir kitoks kelias palei ežerą, nuo kurio matosi kažkas daugiau negu vien tik tunelių sienos. Mes įsitikinę.

Greitkelyje adaptyvi kruizo kontrolė veikė neblogai, laikėsi atstumo nuo automobilių ir motociklų, sulėtėdavo ir pagreitėdavo, kai reikėdavo. Tačiau įvažiavus į aplinkkelius, kur eismas didelis ir važiuoja italai, nervų neužteko pažiūrėti, ar pats motociklas spės laiku sulėtinti, kai kokia Alfa Romeo užklysdavo prieš pat nosį. Labai naudingas buvo ir nematomos zonos pagalbininkas lempučių veidrodėliuose pavidalu. Šios visada užsižiebia atitinkamoje pusėje, kai kas nors lenkia iš kairės ar dešinės.

Namelį išsinuomojome per AirBnB trim paroms. Jis - mūsų bazė su visais daiktais ir labai maloni nakvynės vieta, kurioje trūko nebent jacuzzi vonios. Namelis, prisiglaudęs prie šlaito, žvelgė į ežerą iš kilometro aukščio virš jūros lygio. Po terasa ganėsi avys, o už vartelių - takelio į kalnus pradžia. Iki namelio vedė serpantinas su dvidešimt trimis tornantėmis (staigiais, 180 laipsnių kelio posūkiais, angliškai žinomais kaip hairpin). Tiek pakilimas iki namelio, tiek nusileidimas iki ežero trukdavo daugiau kaip dvidešimt minučių motociklu. Vietomis keliukas buvo tokio pločio, kad galėdavo prasilenkti net du automobiliai. Kaimelyje jokios parduotuvėlės ar restoranėlio nebuvo, todėl turėjome puikią progą tobulinti posūkių ėmimo įgūdžius bei grožėtis kalnų ir ežero vaizdais bent du kartus per dieną. Kiekvienas, bandęs 180 laipsnių posūkius siaurame keliuke, ypač kylant į kalną, žino, kad neteisingas posvyrio kampas bei per stiprus ar per silpnas akceleratoriaus pasukimas, ypač su keleiviu, gali pasibaigti batonu ant šono. Multistrada klausė puikiai. Dabar net nesinori pagalvoti, kaip tokį keliuką tektų įveikinėti su daugiau kaip šimtu kilogramų sunkesniais kruizeriais, kurių norėjome planuodami išvyką.

Kristina sau sėdėjo keleivio vietoje ir tikino, kad sėdėsena patogi, kojų padėtis nebloga, vietos užtektinai ir dar šiek tiek galima pajudėti. Tik standartinis priekinis stiklas aukščiausioje padėtyje keleiviui, kaip ir vairuotojui (183 cm ūgio) nenuėmė vėjo nuo veido. Tik ar to reikia?

Didžiausi sunkumai kruizinant siaurais ir vingiuotais keliukais aplink Komo ežerą niekur neskubant buvo rasti patogią vietą sustoti gražiausiose atkarpose - praktiškai neįmanoma dėl kelių siaurumo. Taip pat Kristinai lipant ant motociklo kojomis nekliudyti viršutinės daiktadėžės, nors po kurio laiko įgudo.

O šiaip, paprasčiausiai, mėgavomės unikaliais vaizdais laikydami 30-50 km/h greitį. Stodavome maždaug kas valandą, kur galėdavome arba miesteliuose, kuriuos norėjome apžiūrėti, užvalgyti ar šiaip kavos. Aperoliai, vynai, salotos, picos, ežero gėrybės, vietiniai delikatesai ir jokio lietaus. Karšta tik laipiojant laipteliais po viduramžių miestelius. Net ne miestelius, o atvirus muziejus, atkovojusius iš kalnų kiekvieną centimetrą ir juos užpildžiusius meno kūriniais. Puiki alternatyva bet kuriai Viduržemio jūros pakrantės atkarpai. La dolce vita.

Norint, Ducati turi savo programėlę. Ją suinstaliavus į telefoną kartu su dar viena žemėlapių programėle, telefoną galima slėpti dėtuvėje ant bako su pakrovimo lizdu, o maršrutas rodomas motociklo prietaisų skydelyje. Mes nenorėjome.

Maršrutą turėjome iš anksto sudėlioję kitoje programėlėje telefone. Aplink ežerą mums gavosi 192 kilometrai ir beveik šešios valandos gryno važiavimo. Neskubėjome, išriedėjome apie vidurdienį gerai išsimiegoję ir papusryčiavę. Grįžome po dešimties valandų kelyje, maloniai pavargę, pavalgę, atsigėrę ir kontempliuodami apie grožį, gyvenimą ir visatą. Visur lydėjo žydintys kaktusai, ore tvyrojo jazminaičių, figmedžių ir alternatyvios realybės aromatas.

Priešpaskutinė, trečioji kelionės diena išaušo miglota. Šįkart atrodė, kad orų prognozės išsipildys ir tikrai bus lietaus. Abu su Kristina nusprendėme nerizikuoti papulti į liūtį su motociklu, nes tame kaifo net su neperšlampamais drabužiais nėra. Vietoj to išėjome pasivaikščioti po kalnus. Jį kai kurie vietiniai įveikinėja ne pėsčiomis, bet trialiniais motociklais ir tai yra nuostabu.

Vienas diedukas pakvietė mus užsukti į savo kalnų trobelę pasivaišinti moka kava ir paragauti jo kadaginės bei miško uogų užpiltinės. Visi trys gėrimai buvo puikūs, kaip ir jo pasakojimas apie gyvenimą kilometro aukštyje. Į tą bent dviejų šimtų metų amžiaus trobelę jo protėviai vasaromis atgindavo pasiganyti bestijas. Pats diedukas čia pėsčiomis per pusantros valandos ateina savaitgaliais nupjauti žolės, pasiskinti bazilikų ir kalnų čiobrelių, o prinokus - susirinkti kivius. Pradėjo lašnoti, bet čia pat vėl nurimo. Kažkur apačioje šniokštė kalnų upė. Tykiai tykiai po kelnėmis ropinėjo erkutės.

Vakare motociklu nusileidome į šiuolaikinės picos restoraną, užsisakėme itin sotų degustacinį meniu. Čia mus užklupo liūtis su žaibais. Pylė kaip iš kibiro, o mes jaukiai sėdėdami po stogeliu valgėme vieną geriausių desertų pasaulyje. Kaip ir visa kita, skoniai priklauso nuo aplinkybių. Liūtis nuslinko Šveicarijos link, palikdama mums šlapią serpantiną ir juo šmirinėjančias, naktyje blizgančias lapiukų akis.

Keturias dienas Multistradoje ieškojau to per kūną nuvibruojančio Ducati variklio dundėjimo, kurį girdėdavau bent jau ankstyvuosiuose Ducati Monster modeliuose. Suprantu, kad čia keturi cilindrai, o ne du, ir visa kita, bet naiviai tikėjausi, kad Ducati išlaikys šį savo bruožą bet kur ir bet kada. Deja.

Vis dėlto, kartais, riedant laisva pavara siaura gatvele tarp viduramžius menančių namų, išties pasigirsdavo gilus, nuo sienų atsimušančio griaustinio aidas, sklindantis iš Multistrados gelmių. It į šią patogią, elektronikos prikimštą universalią laisvalaikio praleidimo priemonę trumpam persikūnytų jos pirmtakai iš brutualios galios su prastais stabdžiais ir nepatvariu rėmu dienų. Tik trumpam. Ir dingdavo kaip sapnas.

Kristina nusprendė vaikams parvežti gerų lauktuvių. Tam, kad jiems neskaudėtų išleisti mus į panašią kelionę ir kitą kartą. Ar ilgesnis pasivažinėjimas šiuo atveju būtų geriau? Ne.

Tad kur kitą kartą? Nesvarbu. Kol dviese, kad ir į Lenkiją. Laimei, mintyse nuskambėjo atlaidus Kristinos juokas.