Bolivijoje užkasto lobio beieškant. I dalis: Semo paslaptis

Australas Semas stovėjo plačios šalikelės posūkyje, daugiau kaip keturių kilometrų aukštyje, Čilės pakraštyje. Buvo lapkričio vidurys. Plieskianti popietės saulė išretėjusį orą kaitino iki aštuonių laipsnių šilumos pagal Celsijų. Ištiesęs ranką australas stabdė pravažiuojantį transportą, bandė gauti įrankių ir susiklijuoti ketvirtą kartą per tris dienas pradurtą savo Honda CRF250 motocikliuko padangą. Pusiau nugertas didelis plastikinis vandens butelis su kitais daiktais mėtėsi aplinkui. Jau trečia valanda po pietų, o iki Argentinos sienos dar apie septyniasdešimt kilometrų, tai yra bent pusantros valandos kelio. Semui neramu, nes jau valanda, kai jis čia, ir dar niekas nesustojo. O muitinę, jis girdėjęs, uždaro septintą vakaro. Pamatęs atvažiuojančius du motociklininkus jis ėjo va banque - ištiesęs ranką stojo į važiuojamąją kelio dalį. Tie du atvažiuojantys motociklininkai, pasirodo, buvome mes.

Mes, Rimas ir Doncė, vėl sustoti ne itin troškome. Pajudėję iš Čilės Santjago, kirtę Andus ir išilgai pervažiavę dalį Argentinos, ant motociklų praleidę daugiau kaip savaitę ir siekiantys pamatyti Boliviją bei Ramųjį vandenyną, tą dieną norėjome, kuo greičiau pasiekti Atakamos dykumą. Nes vakarykštė diena buvo viena sunkiausių šioje kelionėje.

Vakar atsibudę šiauriniame Argentinos pakraštyje, viešbutėlyje, kuriame kainos ir kokybės santykis neegzistuoja, susivokėme, kad beveik nebeturime grynųjų benzinui. O su kortelėmis vietinėje degalinės imitacijoje neaptarnauja. Kita degalinė - prie Čilės sienos. Iki jos - 112 kilometrų. Paskėsčiojome rankomis ir už paskutinius pesus užsipylę po porą litrų kuro išriedėjome pasienio link.

Iš tos dienos Rimo užrašų:

Atsibudome su saule ir +3C už lango. Pajudėjome su +7C ir viskas atrodė gerai, nes iškart pakilo iki +8C. Vėjas. O tada įšokom į plynę, kur nesuprasi, ar ten druskos ežeras, ar užšalęs paprastas vanduo, ar šiaip žemė, padengta šerkšnu. Gražu, bet temperatūra nukrito iki +6C. Vėjas. Ne šiaip sau brizas, o toks, kad važiuojame abu pasvirę ir diliname kairįjį padangų kraštą. Susigūžę ir net galvų į šalis nesukinėdami kenčiame apie 100 km. Sustoti ir kažką fotografuoti mažiausiai norisi. Vėjas. Gelbsti tik šildomos rankenos ir mintys, nukeliančios ten, kur šilta ir gera. Daugiau drabužių apsivilkti nebeturiu ir mano turima motociklo apranga akivaizdžiai neskirta važinėti tokiu oru, kai už šalmo +6C. Praeitą parą važiavome per +30 laipsnių kaitrą. Aukštikalnės benziną siurbia nenormaliai ir pradedu galvoti, ką darysime, jeigu iki degalinės paprasčiausiai nenuriedėsime? Trumpam kažko stabtelėjome ir Doncei sakau, kad daugiau tuo keliu tikrai nenorėčiau važiuoti niekada gyvenime. Vėjas.

Taupydami degalus riedėjome apie 70-80 km/h greičiu ir šiaip ne taip nusikapstėme iki Jamos pasienio punkto bei šalia esančios degalinės. Už benziną pavyko atsiskaityti kortele, bet užėjus į kavinukę sušilti, atsigerti kokio garuojančio skysčio, pardavėjas pranešė, kad nebėra interneto ryšio ir priims tik grynaisiais. Grynųjų gi neturėjome, o šalia esantis bankomatas neveikė. Sėdėjome degalinėje purtomi šalčio ir mintyse skaičiavome, kad už muitinės kelias veda dar kilometrą aukštyn - bent į 4200 metrų aukštį. Ten, įtarėme, bus dar vėsiau. Štai nuo tos vietos jau turėtų pradėti šilti, nes tas asfaltas leidžiasi į Atakamos dykumą. Mintys apie Atakamą šiek tiek šildė. O, naivume!

Akims šiek tiek atitirpus pastebėjome, kad degalinė pilna nosis nukabinusių motociklininkų. Išgirdome pokalbių nuotrupas su nerimą keliančiais gandais: Jama perėja į Čilę, esanti daugiau kaip keturių kilometrų aukštyje, uždaryta dėl ypatingai didelio vėjo, keliančio pavojų gyvybei… Puolėme į lauką pas pasieniečius. Ten gandai pasitvirtino, bet pasakyti, kada vėjas nurims ir perėja vėl bus saugi, deja, niekas negalėjo. Vienas pasienietis davė kažkokios žandarmerijos telefono numerį ir patarė pasiskambinti progai pasitaikius. Netikėtai pradėjo veikti bankomatas. Pasiėmėme tiek argentinietiškų pesų, kiek užtektų degalinės mėsainiui, nes vis dar tikėjomės tą pačią dieną patekti į Čilę. Naivuoliai. Degalinės darbuotojas purtė galvą - perėją atidarys geriausiu atveju tik rytoj. Dėl visa ko pasėdėję dar valandą, galiausiai išriedėjome atgal į Suskesą keliu, kuriuo, kaip Rimas sakė, daugiau niekada nenorėtų važiuoti.

Iš tos dienos Doncės užrašų:

Perėja į Čilę uždaryta dėl didelio vėjo. Kita - už 3 val. kelio – irgi. Tai reiškia, kad nakvojame Argentinoj. Bet ar yra dar vietos pasienio viešbučiuose, kai tokių įstrigusių kaip mes - ne vienas? Sukamės grįžt į Suskesą. IR TADA: Pakeliui pabandome nufotografuoti ličio kasyklas, bet mus nuveja darbuotojai. Viešbutis priima tik grynuosius, bet miestelio bankomate jų nėra. Kitas bankomatas pačiam pasieny (iš kur ką tik atvažiavome ir nesusiprotėjome nusigryninti daugiau), už pusantros valandos per vėją į vieną pusę. Eurų nemačiusius žmones viešbutyje Rimas bando įtikinti, kad čia tas pats, kas doleriai, todėl jie jam turėtų 100€ iškeisti į 100USD, kuriais jis atsiskaitytų už nakvynę. Po pusvalandžio derinimo pavyksta. Gauname kambarį be langų, bet su kvapu. Pamatę dušą abu sutariame, kad nesiprausime ir šiandien. Mane pykina. Nežinau ar nuo aukščio - maždaug 3km, ar nuo “burgerio”, kurį valgiau degalinėje.

Iš tos dienos Rimo užrašų:

Mergaitė, su kuria vedžiau derybas, pasiėmė mano šimto eurų kupiūrą ir pasakė, kad tuoj grįšianti, nes privalo su dėde pasikalbėti. Vėl tenka laukti. Minutės slenka itin lėtai. Doncė galiausiai neiškentė ir jau ėjo durų link, kad važiuotų pusantros valandos iki bankomato pasieny. Tuo momentu nešina šimtu dolerių pagaliau sugrįžo mergaitė. Paklausėme dėl maisto, sakė, kad valgyti niekam neduotų nusipirkti už dolerius, bet kaip mums, tai duos. Bet tik už 3 valandų, kai atidarys virtuvę. Rytoj Čilėje turėjome filmuoti ALMA observatorijos antenas 5 kilometrų aukštyje. Akivaizdu, kad to jau nebebus. Tai štai, tuo keliu nenorėjau daugiau važiuoti, bet po dviejų kartų teks kentėti bent dar vieną, nes į Atakamą mums vis tiek reikia. Net nuvažiuoto maršruto vaizdas žemėlapyje rodo, kad diena buvo tikra šikna.

Tame viešbutyje gavome ir kambarį. Šildytuvas neveikė, nors naktį prognozavo, kad temperatūra nukris iki -2C. Tualete langas iš kartono su pora skylių. Durys į tualetą taip pat skylėtos. Visgi naktis praėjo be nuotykių. Ryte paskambinę pasieniečio duotu telefonu į kažkurią iš žandarmerijų sužinojome, kad perėja vis dar uždaryta! Be to, ten nusidriekusi kelių valandų automobilių eilė. Laukti? O gal važiuoti prie sienos? Ar riedėti daugiau kaip šimtą kilometrų per šaltį ir vėją rizikuojant, kad reikės dar kartą grįžti į šią dulkėtą gamtos daužomą civilizacijos oazę nesvetingoje planetoje? O gal ramiai užsisakyti kambarį ir skambinti į žandarmeriją tik kitą rytą? Grynųjų užtektų dar vienai nakčiai ir maistui, bet vėl pritrūktų benzinui. Pasižiūrėjome į orų prognozę. Ji didelio vėjo nebepranašavo, todėl nusprendėme rizikuoti. Vėl spaudžiam starterio mygtuką.

Iš tos dienos Rimo užrašų:

Vakar galvojau, kad apsivilkau viską, ką galėjau. Bet šįryt radau papildomų drabužių ir štai kas gavosi. Apačia: dvejos kojinės (viena pora - merino vilnos), ilgos termo kelnės, ilgi šortai, motociklininko džinsai, paprastos kelioninės kelnės ir kelnės nuo lietaus. Viršus: termo marškinėliai ir paprasti marškinėliai ilgomis rankovėmis, megztinis, striukė nuo lietaus, motociklo striukė. Daiktadėžės liko beveik tuščios. Taip apsirengus prie +6C vakarykštės kančios nebebuvo, todėl galėjau kiek atsipalaiduoti ir grožėtis apylinkėmis: apšerkšnijusiomis plynėmis, besidriekiančiomis tarp kalnų ir besiganančiomis lamų bei vikunijų bandomis.

Vėl Jamos gyvenvietė, vėl tas pats pasienio postas, vėl stovime ir laukiame. Tik šį sykį nuotaika geresnė, nes Paso de Jama está abierto. Tiesa, prie jos nutįsęs kilometras sunkvežimių, laukiančių dar nuo vakar ryto. Motociklų ir lengvųjų automobilių eilė, laimei, kita. Po pustrečios valandos laukimo, daugybės popierių tvarkymo, pasų vartymo, galvų krapštymo prie kompiuterio ir stebėjimosi, kaip mes apskritai patekome į Argentiną, pasieniečiai mus per sieną nusprendė praleisti. Nors prieš savaitę įvažiuodami į Argentiną per kitą pasienio punktą jokių problemų neturėjome.

Laimingi, kad pagaliau priešais mus vėl driekiasi geltona skiriamoji juosta, įriedėjome į Čilę. Čia kraštovaizdis jau kitoks: daugiau smėlio, pasirodė lagūnos su besiganančiais flamingais, o kalnai tokie, kokius mes įsivaizduojame esančius Marse. Vangiai stojome nufotografuoti vieną kitą vaizdelį, nes daugiau tokių galime ir nebepamatyti. Vos pajudėjome po eilinės foto pauzės, kai mus sustabdė į kelią išbėgęs fūristas. Klausė, ar nematėme raudono sunkvežimio? Matėme kilometrinę sunkvežimių eilę prie sienos, o atvažiuodami čia į vilkikų spalvas nekreipėme dėmesio. Tą jam ir pasakėme - nepamename.

Vėl pajudėjome ir už kito posūkio pamatėme dar vieną į kelią išbėgusį ir mus stabdantį žmogų! Tai štai, dar kartą stoti mums jau visai nesinorėjo. Bet šį kartą šalikelėje stovėjo ne sunkvežimis, o mažytis motocikliukas. Tyliai nusikeikę susižvalgėme ir sustojome. Kolegoms motociklininkams pagelbėti - privaloma. Ypač tokiose vietose, kur vienintelis civilizacijos įrodymas - suplyšusi fūros padanga. Vaikinas dėkodamas australišku akcentu prisistatė esąs Semas ir kad jam reikia pagalbos.

Australas pasakojo, kad vakar pametęs savo įrankius ir dabar net negali nusiimti prakiurusio galinio rato. Paskolinome, ką turėjome, ir jis, švokšdamas dėl išretėjusio oro, tą ratą šiaip taip nusiėmė. Beliko numontuoti padangą, bet nė vienas neturėjome tam įrankių, o su bet kuo numontuoti nemokėjome. Skėsčiojome rankomis, sakėme - bus dar tų atvažiuojančių motociklininkų, nes daug matėme prie sienos. Tuo tarpu Semas išsitraukė kanapinę suktinę ir užsirūkęs pradėjo pasakoti savo istoriją. O kas daugiau belieka tuščiame kelyje taip arti dangaus ir neturint kuo numontuoti padangos? Semas papasakojo per Pietų Ameriką keliaujantis jau ketvirtą mėnesį ir keliaus dar du.

- Jau tiek ilgai keliavau, o tiek daug dar liko… - ir Semo akys sudrėko. Nežinia, ar nuo žolės, ar nuo vėjo. Tačiau tuojau pat pridūrė, kad keliauti yra įdomiausia, ką žmogus gali daryti.

Jo tikslas – Ušuaja – pačioje Argentinos apačioje, o tada darbas tėviškėje, KPMG bendrovėje. Šiaip, Semas išlaiko teisingus prioritetus: žolės turi, o įrankius skolinasi.

Iš tos dienos Doncės užrašų:

Pakerėtas mūsų krikščioniškumo (buvome pirmieji, kurie jam sustojo, nors ką nors susistabdyti, sakė, bandė jau visą valandą), Semas atskleidė paslaptį - kažkokioj vietoj Bolivijoje po akmeniu paslėpė didelį paką žolės. Semas pusę kilo pirko Peru, bet kažkas pasakė, kad pasieny su Čile sustiprinta apsauga, kas, žinoma, pasirodė netiesa. Norėjo grįžti pasiimti, bet pagalvojo, kad bus įtartina. Tai paliko. Jis taip pat atsargiai pasiteiravo, ar ant sienos su Argentina yra tarnybinių šunų, nes “šiek tiek” turi ir su savimi.

Stovėjome kažkur vidury Andų kalnų, šalikelėje, netoliese mėtėsi suplyšusi fūros padanga ir pusiau nugertas vandens butelis, gaudėme deguonį, o neprarandantis optimizmo australas rūkydamas biftą pasakojo, kurioje vietoje Bolivijoje, prie sienos su Čile, užkasė beveik pusę kilogramo peruietiškos žolės, pirktos už 100$. Šitas momentas įstrigo visam gyvenimui. Į Pietų Ameriką vertėjo skristi vien dėl to siurrealaus pusvalandžio su Semu. Jį palikome šiek tiek graužiami sąžinės dėl savo gabumų stokos - nesugebėjimo parankinėmis priemonėmis nuimti padangos.

Tą dieną pasiekėme beveik penkių kilometrų aukštį ir galiausiai nusileidome į Atakamos dykumos karštį jau niekur daugiau nebestodami. Užkastas puskilogramis marihuanos niekaip neišgaravo iš galvos. Ar sugebėtume jį rasti pagal Semo nuorodas? Ką darytume radę? Tėra tik vienas būdas sužinoti. Laukite tęsinio.

Finansinių išlaidų ataskaita, dienos žemėlapiai ir tikslus maršrutas, odometrų duomenys: