Čilė - Argentina - Bolivija. I dalis: laukinės Andų kalnų fūros

Kažkada iš kasečių klausėm repo/rocko/metalo/popso gulėdami ant sofos ar besistumdydami mashpite, žiūrėjom filmus videotekose, bėgom, kad negautumėm į galvą arba vijomės, kad duotumėm. Gal sportavom, o gal ir ne. Gal ravėjom daržus, gal rašėm rašinius, gal tampėm gitarų stygas. Gal žiūrėjom Žiulio Verno sovietinę "Kapitono Granto beieškant" ekranizaciją, garantuotai nufilmuotą ne Anduose ir skaitėm Tomą Main Ridą įsivaizduodami kalnus, dykumas, indėnus bei kondorus. Gal tuo metu buvom kompanijoje, o gal ir vieni.

Vienaip ar kitaip, kažkuriuo momentu dalį mūsų patraukė benzino kvapas, tamsiuose senelių ir draugelių garažuose blizgantis nikelis ar rūdijantis rėmas ir visa veiksmų bei pasekmių virtinė prasidedanti rankenos pasukimu, pereinanti į detonaciją cilindruose ir pasibaigianti į veidą keliasdešimties kilometrų per valandą greičiu įsirėžiančiomis oro molekulėmis.

Kažkuriuo momentu kažkas baigėsi. Nebeliko kasečių, videotekų, chebros su kuria bėgom ar persekiojom. Bet kiti dalykai niekur nedingo. Mintyse, o gal net ir savame garaže vis dar blizga nikelis arba rūdija nesutepta grandinė. O gulint lovoje su temperatūra gelbsti ne tik paracetamolis, bet ir prisiminimai kaip tada, kažkur Lotynų Amerikoje, košė keturiasdešimties laipsnių karštis, šonus rėmė kalnai, iki horizonto driekėsi lygumos, o mus nuo besilydančio asfalto masės skyrė motociklas.

Taigi, leisk, žmogau plaukuotas, tau papasakoti kaip ten mums viskas buvo sukant rankeną toje Pietų Amerikoje, kur temperatūros svyruoja trisdešimčia laipsnių, pakelėse guli asilų lavonai, virš galvų ratus suka grifai, dulkių stulpai keliauja dykvietėmis nuo ugnikalnio iki ugnikalnio ir vis dar guli mūsų neiškastas kilogramas marihuanos.

Pietų Amerikai skyrėme dvidešimt dvi savo gyvenimo dienas. Po dvi paras į kiekvieną pusę užėmė skrydžiai, o aštuoniolika liko kelionei motociklais. Važiavom dviese, seni pažįstami, kartu mocais riedėję jau ne vieną kartą.

Čilės Santjagas - Argentinos Uspallata

Motociklai laukė kažkur Santjago priemiestyje. Nuo oro uosto iki jų teko irtis daugiau kaip parą per gelžbetonines džiungles, tirštą karštį ir dar tirštesnę Pietų Amerikos biurokratiją tvarkant dokumentus, skirtus kirsti sienoms. Aparatai gan neišvaizdūs. Bet vairuotojai irgi. Du 2019 metų gamybos Suzuki V-Strom 650XT ABS aštuoniolikos dienų pasivažinėjimui nuo Santjago (Čilė) iki Antofagastos (Čilė) per Argentiną ir Boliviją kainavo po 3500 JAV dolerių, tad būtų gerai, kad bent jau planuojamus 4000 km asfaltu atlaikytų be didesnių problemų. Motonuomotojas Andre nuramino - žvyrkelių, vaikinukai, jums išvengti tikrai nepavyks. Ir jis, aišku, buvo teisus.

Sekmadienį ryte atskridę į Santjagą, ankstyvą pirmadienio rytą susitikom motonuomotoją Andreas prie Bolivijos konsulato. Laikas imtis sienos kirtimo dokumentų.

Iš Doncės užrašų:

Pradėję tvarkyti reikalus 8:30, 15:00 val. dar nebuvom nuvažiavę nė metro. Bolivijos konsulatas pralaikė keturias valandas - kone iki pat savo darbo pabaigos. Jie su Čile turi istoriją, kaip mes su rusais - tad nė vienas bolivietis nesiveržė padėti dviem gringams ir jiems tarpininkaujančiam čiliečiui, iš kurio nuomojamės motociklus. Mocus mums nuomojantis Andreas progresyvus: kaip dabar populiaru jis dirba iš namų. T.y. savo klientus, šiuo atveju mus, atsiveža namo, susodina valgomajame prie stalo ir neskubėdamas užpildo nuomos dokumentus. Taip pat neskubėdamas paaiškina, kurį poperių ant kurios sienos rodyti. Tada atsimena, kad reikia šalmų, o galiausiai, kad neranda vieno suzukio šoninės dėžės rakto, bet vis dar ieško. Tada randa, bet paaiškėja, kad kita mano moco dėžė atsirakina raktu, kuriuo atsirakina ir Rimo šoninė dėže, o raktas vienas.

Maršrutą per Pietų Ameriką pradėjom braižyti prieš keletą metų. Jis keitėsi ne kartą ir ne du. Nes mudviejų supratimas kas yra kietas motoraidas skiriasi kardinaliai. Vienam patinka važiuoti serpantinais, kitam - tiesiai. Vieną žvyras veža, kitam - stabdis. Vienas neprieštarauja riedėti kol pasibaigs kuras, kitam norisi nepersitempti. Visgi, sutarėme dėl svarbiausių aspektų: bendro kelionės tikslo ir sveiko požiūrio į aplinkybes. Toks susitarimas praverčia labiau, negu tiksliausias maršrutas. Pajudėję iš Santjago norėjome nusigauti iki traukinių kapinių ir Ujunio druskos dykumos Bolivijoje, o tada pamatyti Ramųjį vandenyną.

Pradinis maršruto variantas vedė beveik vien Panamerikos plentu. Beveik galutinis - iš Čilės Santjago kirto tiesiai per Andus į Argentiną, tada metėsi į šiaurę palei kordiljeras iki Ruta 40, ja iki Kafajatės, tada pro Saltą, Žužujį ir Suskesą iki Jama perėjos. Per ją vėl į Čilę, pro San Pedro de Atacama iki Bolivijos sienos, nuo ten į Ujunio druskos dykumą. Nuo Ujunio jau pagal situaciją atgal į Čilę iki Antofagastos, bet svarbiausia, kad jau važiuotume palei vandenyną. Antofagastoje paliekam mocus ir skirstomės po namus. Aišku, šitas planas irgi buvo pasmerktas kisti pagal aplinkybes.

Išriedam iš sostinės itin saugiai - kas yra labai rekomenduotina dideliuose ir nepažįstamuose miestuose su sunkiai prognozuojamu eismu. Santjago priemiesčiai baigiasi ir kelias nuveda tarp ganyklų bei iš lentų, skardos ir viso kito, kas plokščia suręstų bakūžių, kol galiausiai įsirėžia į kalnus. Juose, trijų kilometrų aukštyje, laukia +13C, Los Caracoles, Kristus Atpirkėjas bei tarptautinė Los Libertadores perėja į Argentiną. Greičio nėra dėl didelio eismo ir vingių.

Iš Doncės užrašų:

Septynioliktas posūkis (Curva 17) - geriausias taškas, iš kurio matosi Los Caracoles su savo 29, ar kiek ten jų, posūkiais. Čia sutinkame ir trijulę ant motociklų iš Brazilijos, kurie paprašo nufotografuoti juos, o po to pasisiūlo nufotografuoti ir mus. Ilgai neužtrunkam, Rimas nenori važiuoti sutemus, o jau beveik 7 vakaro.

Perėjoje jaučiasi, kad temperatūra tikrai +13C, reikia apsirengti šiltesnius drabužius. Tokiame vėjyje, koks blaškėsi aplink, apsirengti užtruko kiek ilgiau negu galima tikėtis. Pamoka: rengtis, kaip iš nusišvilpti, reikia pavėjui. O štai Kristaus Atpirkėjo nesimato. Tik muitininkai. Ir niekam nebereikalingų apgriuvusių pastatų kompleksai. Iš pakelės į pravažiuojančiuosius žiūri tuščios jų akiduobės, šalimais rūdija metų metais nenaudoti traukinio bėgiai.

Mocų dokumentai tvarkingi ir abiejų šalių muitinės procedūros baigiasi greitai bei neskausmingai - labai taupo laiką jeigu visą reikalingą popierizmą iš anksto paruošia vietiniai motociklus nuomojantys andriai. Kaip paaiškės kur kas vėliau bandant grįžti į Čilę, patys pasieniečiai su dokumentais visgi kažką suvėlė.

Alsuodami retu oru mocai iš pasienio griuvenų ištrūksta į naujus Argentinos asfaltus. Ten, kaukiant iš koto verčiančiam šoniniam vėjui, pavargę laukiniai sunkvežimiai karavanais ar pavieniui lėtai ir sunkiai rieda ilgais kalnų posūkiais.

Kai kurie neatlaiko tos sunkios kelionės ir išsikrausto iš proto. Vienu momentu Doncė neapsižiūrėjęs iššoko ant lenkimo. Tarytum iš niekur, už jo, pamiršęs stabdžius, atsirado išprotėjęs vilkikas lenkiantis visus iš eilės. Per sekundės dalį keliolika tonų metalo atsidūrė vos per porą metrų nuo motociklo galinio rato. Motociklas susitraukė ir tapo toks pat trapus kaip ir žmogaus gyvybė. Scena atrodė kaip iš Styveno Kingo apsakymo "Sunkvežimiai", kur kažkas tuoj tuoj bus sumedžiotas. Bet Doncė laiku spėjo užlaužti rankeną ir sėkmingai atitrūkti nuo grobuonies. Kiti sunkvežimiai, būna, neatlaikę krūvio visai nusibaigia, o pajuodę jų karkasai gulės šalikelėse dar ne vieną dešimtmetį.

Į kalnus užslenka naktis, o iki pirmosios nakvynės vietos Argentinoje dar valanda. Nors ir tamsu, greitis svyruoja tarp maždaug 90-110 km/h. Posūkiai ilgi, kelio danga puiki, oro temperatūra kyla leidžiantis į dviejų kilometrų aukštį, žodžiu - kaifas.

Iš Rimo užrašų:

Šiaip labai patenkintas nauja apranga ir nevisai patenkintas motociklo priekine lempa. Trumposios taip žiebia, kad visi priešpriešais atvažiuojantys vilkikai, riedantys lėtai ir sunkiai, žybčiojo žibintais, tipo, išsijunk ilgas. Aš jiems žybčioju su ilgom atgal, leidžiu suprast, chebra, aš negaliu nieko padaryt, bet tada jie sukala visas 93 lempas ir kuris laikas apskritai nelabai man kas matosi. Likusias dienas važiuosime tik šviesoje, nes, kaip paaiškėjo pasikuitus Youtube, šitų motociklų lempoms vien pareguliuoti reikia nusiardyti pusę priekio. O nė vienas iš mudviejų tokiems reikalams gabumų neturime.

Vėjas, retas oras, greitai pasigaunama "pompa" sustojus, puikūs kalnų keliai su ilgais posūkiais ir nakvynės kambario duris apmyžęs katinas - pirmajai dienai nieko daugiau ir nereikėjo.

Dienos statistika