Džigitai Kirgizijoje. Trūkusi grandinė ir mažesnės bėdos
Vienas nuleistas kaliošas būtų tik nuotykis. Bet bėgant dienai bėdos kaupėsi...
Atsistojau pavėsyje ir žiūrėjau kaip Justinas prakaituodamas nuo vakarinės saulės stumia savo motociklą iki degalinės palei Gulčios upę. Važiavom palei šitą upę jau keliasdešimt kilometrų ir ji darėsi vis platesnė ir sraunesnė, kelias asfaltuotas ir platus, smagiai vingiuotas. Visąlaik leidomės žemyn ir motociklo karbiuratorius pamažu atsigavinėjo gaudamas vis daugiau oro. Turėjome nakvoti tokio paties pavadinimo Gulčios miestelyje ir jau rytoj nuo ten siaurais keliukais pasukti į Šiaurės rytus per Ferganos kalnus. Bet mūsų planui galas - turėsime grįžti atgal į Ošą ir draskyti Oibekui akis dėl šitų sušiktų Yamahų.
Ne, tą nuleistą padangą tai mes pasikeisime, juolab turėjome tikėtis bent vieno kiauro kaliošo varydami žvyrkeliais tokiais greičiais, turime vidinių kamerų, kelis įrankių komplektus. Justinas niekada nėra keitęs padangos motociklui, pirmi kartai, nuotykis. Kad tik tokios būtų bėdos. Bet buvo daugiau ir jos kaupėsi bėgant dienai.
Julius buvo klaikiai susinervinęs ir toje pačioje degalinėje pirko tepalų. Netrukus už Sary Mogolo jis pamatė, kaip jo motociklas nuleidinėja ant asfalto. Viskas buvo tepaluose, įskaitant jo naujas moto kelnes ir batus. Net tas atseit nedegantis išmetimo vamzdžio bintas buvo permirkęs ir vos sustojus kildavo baltas dūmelis. Manėme, kad trūko rėmas, per kurį vaikšto tepalai šitiems modeliams. Taisėme, pirmą kartą dar Sary Taše nuėmėm baką - ne rėmas, tik sena šlangelė, kuri nuo amžiaus pradėjo aižėti išilgai. Patrumpinom, užmovėm, vistiek bėga. Antrą kartą, nors juntamai trūko oro, pačioje aukščiausioje vietoje ant Taldyko perėjos - 3615 metrų. Šalta, vėjas košia. Šlangelė per sena, o gal dar kur trūko.
Čia jau nekalbant apie tai, kad iš esmės kažkas negerai su mano ir Tomo motociklų karbiuratoriais, paskutinius metrus iki perėjos aš savąjį jau raginau kaip arklį, vos užkopė pirmu bėgiu.
Nė viename įrankių rinkiny nėra dešimties raktelio, negalime nuimti prakiurusio rato. Maža to, Justinas ne šiaip kur prakirto tą padangą, visi stipinai laisvi ir apžiūrėję pamatėme, kad trys jau trūkę, o vienas susmigęs į padangą iš vidaus. Pabarškinu su atsuktuvu - visa simfonija, kiekvienas skamba skirtingai. Šakės tam ratui, kiaušinis, čia dar gerai baigėsi.
Susišaudėme raktelį, geras pusvalandis, papildomos draugiškų kirgizų rankos ir mes vėl kelyje, tik Justinas turi stipriai laikytis įsikibęs į vairą, kad mažiau drebėtų, nes ratas nebeapvalus ir situacija blogėja.
Kai įvažiavome į Ošą, jau temo ir vaikai prie šviesoforų badė pirštu į Julių, nes ant karšto variklio svilo tepalai ir atrodė, kad motociklas dega.
Su Oibeku be pykčio, jis suprato bėdas ir pažadėjo pataisyti iki ryto. Marufas kažkur dingęs, vietoj jo iškviestas kitas mechanikas vardu Romanas, kuris iš pirmo žvilgsnio kažkaip protingiau viską daro, o ne abiem kairėm rankom. Justino priekinį ratą stipinavo iki ketvirtos ryto, visi kiti darbai nusitęsė stipriai popiet: karbiuratoriai perrinkti, tepalai nebevaro, kas suveržta, kas suvirinta. Kaip nauji, atseit. Dar kartą viską peržiūrime, nes, jeigu viskas pagal planą, visą savaitę nuo Ošo tik tolsime, joks kelias neves artyn.
Romanas (dirba suplukęs) ir jo šefas Oibekas
Praradome visą dieną ir dar kaip už bausmę turėsime važiuoti asfaltu tarp pasienio miestų - ten, kur ne kalnai, verda gyvenimas, pilna mašinų ir žmonių. Laukėme, kol bent šiek tiek atvės, bet tik kaito ir kai pasileidome iki Džalal-Abado atrodė, kad tai kelias į pragarą: lengvosios lenkė krovinines, tas lenkiančias lengvąsias lenkė dar kitos, su drąsesniais džigitais už vairo. Jokios atgaivos, rūbai limpa prie kūno.
Nuo Özgöno reljefas pradeda keistis, aplink geltoni smėlėti apvalūs kalniukai. Motociklas traukia! Traukia? Negi sutaisė? Būtų gerai nevažiuoti į dar vieną miestą, jie nykūs, užkimšti ir ne dėl miestų čia atvažiavome. Aplink Džalal-Abadą per tuos apvalius kalniukus veda kažkoks neypatingas kelias, reikia imti. Nebūtina mums į miestą ir rytoj, kai reikės perkopti Kaldamo perėją - 100 km be asfalto!
Degalinė, tada ledų parduotuvėje už kelių šimtų metrų. Dingo Justinas. Liko degalinėje, ar ne ten nusuko? Ramiai suvalgome ledus. Pats kaltas. Važiuojame ieškoti, pasirodo, jis stovi degalinėje, ten pat, kur ir palikome. Motociklas nesiveda, tiesiog nerodo jokios gyvybės pasukus raktelį.
Kas gaudotės elektroje? - klausia.
Kolektyviai judiname visus laidus ir galiausiai kažkas užgriebia tai, ko reikia.
Kuris čia laidas kaltas? - klausiu.
Neaišku.
Važiuojame palei upę gražiu slėniu, saulė jau žemai, šešėliai žaidžia atodangose. Aš pirmas, nes su navigacija, bet pro veidrodėlį žiūriu dažniau nei į priekį. Stebiu, ar Justinas važiuoja, nes buvo sustojęs gal 5 kartus. Motociklas vis užgęsta, bet jau beveik aišku, kur bėda: pajudinus kažkurį laidą prie starterio rėlės, elektra atsigauna. Kaskart sustojus, daugėja žmonių, kol galiausiai atsiranda vienas, kuris mašinoje turi mažą elektros testeriuką. Plastikinių užtrauktų ant laido ir iki kito sustojimo.
Keliukas siauras, beveik takelis, smulkaus smėlio ir mažų akmenų, vietomis labai status. Per 30 kilometrų dulkės įsisunkia į viską, ką esame apsirengę, susimaišo su lipniu prakaitu, kurį išspaudėme nuo Ošo, prilenda visur už šalmo į akis. Gražus saulėlydis užtat, Džalal-Abadas po kojomis.
Temsta. Leidžiantis nuo kalniuko man dingsta galiniai stabdžiai, tiesiog minu kojelę ir nieko. Užkaito? Arba kas nors trūko. Oras sistemoje? Po 20 minučių lyg ir pradėjo atsistatyti, bet nerimas liko. Aplink nėra kur nakvoti. Minam iki Džalal-Abado, toks Kirgizijos Panevėžys, tik niekur nėra šviesų, mūsų motociklų lempos taip pat beveik nešviečia, o ore - tos pačios smulkios dulkės, kurių pilnos ausys, viskas lyg tirštame rūke.
Miesto pakraštyje - vienas iš tų retų viešbučių, kur dar prie durų reikia nusiimti batus. Gaunam kambarį keturiese. Pusryčių nebus, nes šeimininkė, kad ir kokia ji buvo maloni, šiek tiek trenkta nuo senatvės - sako nenupirkau kiaušinių.
Tikslas - Kazarmanas
Gerai, kad niekas ir nedavė tų pusryčių - čia viena iš tų dienų kai vos galiu užlipti ant motociklo: pykina nuo visko, ypač nuo minčių apie maistą. Tomui iki šiol negaliu atleisti, kad bekelėje lėkdamas pametė mano gazuotą vandenį. Kažkokia Džalal-Abado bakterija. Kitiems nieko.
Pagaus ir jus, - raminu.
Laukia 160 kilometrų iki Kazarmano, tokio Naisių dydžio kaimo slėnyje tarp dviejų kalnų ruožo. Neatrodo daug, bet diena bus ilga, 100 kilometrų mums dar nežinomais kalnų keliais be asfalto. Lygus ir naujas kelias nuo Džalal-Abado iki Yssyk-kulio ežero jau beveik baigtas, trūksta tik vieno tunelio.
Kilometrai sukasi lėtai. Mes nesame labai patyrę enduristai, ne visur ir palėksi, be to motociklai labai šiaip sau. Justino baikas važiuoja, plastikiniai užtrauktukai padarė savo darbą. Bet Tomas akivaizdžiai pradėjo nervintis: kuo aukščiau kilome, tuo jo motociklas traukė prasčiau. Galiausiai, likus vos keliems posūkiams iki perėjos, jis išlupo lauk oro filtrą ir įsidėjo naują, sako, Kirgizijos dulkės, nors vis didėjo įtarimas, kad problema ne ten, ir kad vėliau gali darytis tik blogiau.
Už perėjos kalnai keičia savo spalvą ir atsiveria nauja panorama - niekad nesibaigiančių gūbrių ir naujų spalvotų kalnų ruožų, kuriuos pervažiuosime per artimiausias kelias dienas. Leidžiantis žemyn prie kelio vingių stovėjo viena kita jurta, aplink karvės arba arkliai ir visąlaik krūva mažų vaikų.
Išsimaudom upėje! - pasiūlo Justinas, kai pagaliau prisivijau visą chebrą. Atsilikau vis dar abejodamas savo galiniais stabdžiais.
Ir čia įvyko kai kas visiškai netikėto.
Kai jau atrodė, kad vieta tinkama, aš sustojau, rodydamas pirštu į gerą priėjimą netoli tilto. Justinas, maniau, kalė per stabdžius, nes galinis jo ratas beveik pasivijo priekinį, įgudo, galvoju, vaikinas.
Pastumk atgal, atgal! - rėkė jam Tomas ir lyg gyvatę iš po galinio rato ištraukė Justino Yamahos grandinę. Tai trūkusi grandinė buvo užkirtusi jam ratą.
Grandinė trūko per sujungimą, sujungimo dalis pamesta negrįžtamai. Iki Kazarmano buvo likę 46 kilometrai, šitais keliais - valanda. Keli sustoję žmonės pasakė, kad už 30 kilometrų jau yra telefono ryšys.
Nusprendėme išsiskirti: mudu su Tomu pasiimame trūkusią grandinę ir šauname iki Kazarmano. Ten pabandysime rasti dirbtuvę ir per vieną narelį ją patrumpinti. Jeigu per tą laiką Justinas ir Julius neras kokio pravažiuojančio sunkvežimio, kuris galėtų juos pavežti Kazarmano kryptimi, grįžę pabandysime uždėti sutrumpintą grandinę. Jeigu ras - remontuosime Kazarmane, kad galėtume tęsti kelionę.
Karts nuo karto šituo keliu važiuodavo tokie nedideli Daewoo sunkvežimiai, šalia buvo nedidelis pylimas, kuris galėtų pasitarnauti kaip rampa motociklo užkrovimui.
Diena ėjo vakarop, virš kalnų sukosi juodi debesys. Planas buvo geras.
