Džigitai Kirgizijoje. Sėkmė kalnuose
Kalnai dažėsi vis kitomis spalvomis, bet nuotraukoms nestojau, tik drąsiau atlenkiau rankeną - mes turėjome misiją!
Mudu su Tomu turėjome aiškią misiją: dar iki nakties sulakstyti iki Kazarmano - maždaug 100 km pirmyn-atgal!), ten rasti dirbtuvę, sutrumpinti nutrūkusią grandinę ir grįžti atgal prie tiltelio, kur palikome Julių ir Justiną. Kalnai tik iš pažiūros labai gražūs - šiaip tai jie nedraugiški ir pavojingi, galbūt todėl žmonės ten yra daug geresni, nei miestuose. Tikimybė, kad jiedu susišaudys kokį nors nedidelį sunkvežimį buvo nemaža, bet per pirmąjį pusvalandį su niekuo susitarti nepavyko ir palikti viską tik atsitiktinumui ir sėkmei nebuvo labai protinga, juolab už poros valandų bus tamsu ir tikrai lis.
Be to, Justino motociklą šiaip ar taip reikės remontuoti, nesvarbu kur. Galbūt visa ši kelionė atrodo kaip nesibaigianti nesėkmių virtinė, bet važiuodamas vis galvojau, kad čia nuotykis, kurį pasakosim dar ne vienam tamsiais žiemos vakarais ir, galų gale, niekas niekuomet nesakė, kad keliauti per Kirgiziją bus lengva. Visos kelionės yra pragaras, kaip rašė Antanas Poška, tik atsiminai - atpildas. Ir netgi nebuvo taip blogai: reljefas keitėsi ir vėl, žvyruotas kelias pamažu tiesinosi, leisdamas suprasti, kad aukščiausias vietas jau pervažiavom. Kalnai čia dažėsi kitomis spalvomis, bet nuotraukoms nestojau, tik drąsiau atlenkiau rankeną - užduotis svarbiausia!
Kazarmanas - ne mažas sovietinio išdėstymo kaimas, kur važinėja vien tik senos audinės: bukos, silkės ir visos kitos su vardais iš lietuvių liaudies virtuvės. Yra net dvi degalinės, CBT svečių namai, kaimo parduotuvė, bankomatas ir, greičiausiai, bus kur pavalgyti. Yra aerodromas, kuriame stovi du sugedę kukurūznykai. Stojam prie kiosko, kur lopo padangas, šeimininkui nusakom mūsų misiją ir jis visus kitus darbus numeta į šalį.
Kazarmanas
Susipakuojam naują grandinės kūrinį ir lekiam atgal. Sužinojome, kur yra svečių namai, užsipylėme kuro, Justino gelbėjimo operacija, rodos, vyksta pagal planą. Už maždaug 6 kilometrų stojame ant skardžio atidžiau pažiūrėti į didžiulius juodus debesis, kybančius virš kalnų, pro kuriuos tuoj važiuosime. Čia, atrodo, paskutinė normali vieta, kur dar yra telefono ryšys. Kol kas jokios žinutės iš anos komandos.
Mes nesąmonę padarėm, - sako man Tomas.
Aš tik pakeliu antakį.
Kaip mes uždėsim tą lenciūgą? Neturime įrankių sujungimui. Plaktuko komplekte nėra, reikia kažkuo užplakti.
Kaip tik tuo metu supypsi mano telefonas. Justinas atsiuntė nuotrauką, kuri pasako daugiau nei tūkstantis žodžių.
Prie tiltelio už maždaug 40 kilometrų chebrytė veltui laiko neleido. Visų pirma, jie savo nesėkme džiugino aplinkinius vaikus, kurie sužinoję apie nedažnai vykstantį judesį, subėgo iš aplinkui. Visi gavo pasėdėti ant Yamahų, profesionalią fotosesiją ir sausainių. Atsidėkodami vietiniai leido Juliui su Justinu pajodinėti ant liūdno asiliuko.
Per tas kelias valandas daugybę kartų jie išgirdo ne iš pravažiuojančių džigitų. Maža to, kol tiedu derėjosi su vairuotojais, vaikai nukniaukė paskutinius sausainius ir dingo. Sustabdę mašiną, važiuojančią visai į kitą pusę ir pamojavę 3000 somų (apie 30 eurų), jie pajuto, kaip laiko ir progreso užmirštame slėnyje pirmą kartą tą vakarą jiems nusišypsojo sėkmė: motociklas tilpo į priekabą su dar dviem arkliais, kurie iš streso gerokai apspardė Justinui kojas.
Kazarmane supratome, kad grandinės sutvarkyti nepavyks - ji per trumpa, kaip tik trūksta to vieno pamesto narelio. Pasivažinėjome po dar kelias dirbtuves, bet, sakyčiau, normalu, kad šalyje, kur niekas nevažinėja motociklais, nėra ir motociklų grandinių.
Jau sutemus paskambino Oibekas: po 10 minučių bus uždėta nauja grandinė. Rimta. Pasirodo, kad visiško atsitiktinumo dėka pro šalį važiavo jo švogeris, kuris veda enduro motociklų ekskursijas kalnuose. Šiek tiek darbo su šoniniu šlifuokliu ant trinkelių, grandinę prispaudus šlepete per pirštą, ir motociklas buvo sutaisytas. Tikrai geri žmonės čia kalnuose. Bet ir pasisekė. Seną grandinę Tomas įsimetė į krepšį prie visų kitų detalių. Dar nauja, parašė žinutę Oibekas.
Son-Kul'io ežeras
Dviratininkas iš Šveicarijos, su kuriuo susėdome pusryčių Islamo svečių namuose Kazarmane, buvo senas surūgėlis ir panašu jam mažai kas teikė džiaugsmo apskritai. Aš jį suprantu, tie dviračiai... Bet jis aiškino, kad kelias Naryno upės slėniu buvo labai gražus ir jis kaip tik atvyko iš tos pusės.
Buvo jau 11 ryto - stipriai per vėlai ilgai dienai ir nuotykių mums pakako jau nuo vakar. Juolab, kad likę 100 kilometrų iki Son-Kul'io ežero bus ir vėl neaiškūs keliai kalnuose. Ir slėniu motociklai trauks geriau.
Tie kilometrai asfaltu yra nuostabūs! Kelias nuo Kazarmano iki Baš-Kugando turėtų būti vertimas kaip geriausias moto kelias pasaulyje. Jį turėtų įrašyti į kiekvieną motociklų Bibliją. 120km nesibaigiančių įvairaus aštrumo posūkių ir lygaus nuostabaus pavyzdinio asfalto. 120km! Jeigu tik motociklai būtų labiau pajėgūs! Kartais reikia saugotis akmenų ant kelio arba smulkios skaldos, kuri liko jau nuvalius nuobiras.
Baš-Kugande mums vėl užpylė kažkokio neaiškaus benzino iš plastikinių butelių, suvalgėme po majonezo sumuštinį vietinėje parduotuvėje. Ten aš nusipirkau ir atsuktuvą su Amerikos vėliava ant rankenos. Suvenyras, bet prireiks, nes iki kelionės pabaigos dar kas nors suluš.
Slėniuose pakeliui į Son-Kul'į ganosi jakai, arkliai, avys, viskas aplink žalia ir juntamai trūksta oro - aukštis apie 3200 metrų. Vakare jurtų stovykloje nuėjome į prastai iškūrentą pirtį ir žiūrėjome kaip kirgizai pagal rusų turistų užsakymą žaidžia nacionalinį žaidimą: kaip ir polo - su arkliais, tik vietoje kamuoliuko yra ką tik nugalabytas ėriukas be galvos. Nenulipant nuo arklio jį reikia pasikelti nuo žemės ir, saugantis, kad niekas neatimtų, įmesti į duobę.
Šiandien pirma diena be motociklų remonto. Žinoma, nepaisant fakto, kad kalnuose jie beverčiai - maksimalus greitis 65 km/h.
