Kaip mane apsėdo dvi senos knygos
Ir kaip nusprendžiau pakartoti legendinę Mato Šalčiaus ir Antano Poškos 1929 metų motokelionę.
Viskas nuo kažko prasideda, o šitos kelionės idėja prasidėjo nuo žinutės, kad mano motodraugai, o tiksliau – Viktoras Jakovlevas ir Rūdys niekada nemiega komanda – buvo apdovanoti Mato Šalčiaus premija.
Tuomet pradėjau domėtis, kas tas Matas Šalčius buvo. Aišku, jau buvau anksčiau matęs grafitį Prienų centrinėje sankryžoje, kažką girdėjau apie kelionę iš apsilankymo Pienų krašto muziejuje ir net jojo skriaudą Poškos atžvilgiu. Nusprendęs detaliau susipažinti su Šalčiumi ir jo kelione, pasiėmiau iš bibliotekos knygą Svečiuose pas 40 tautų. Pati knyga nesužavėjo, bet kažkas užkabino.
Nors konkreti kelionės idėja tuo metu dar nebuvo susiformavusi, bet atsirado noras turėti savo egzempliorių, tad pradėjau jos ieškoti internete ir per FB pateikiau užklausą apie galimybę nusipirkti padėvėtą knygą. Gavęs pirmą pasiūlymą jį patvirtinau, o po kurio laiko gavau dar vieną dvigubai pigiau. Nusprendžiau antrą knygą irgi nusipirkt ir ją padovanojau Viktorui su Artūrui iš Rūdžių Savitarnos garažo.
Vis giliau ir giliau
Beskaitydamas Svečiuose pas 40 tautų pradėjau žymėti 1929 metų kelionės maršruto taškus ant savo Google Maps. Sudėjau 69 taškus paminėtus vien jo knygoje! Mažvydo bibliotekoje varčiau 1939 metų leidimo Poškos knygos versiją, pasirodo, ją net į namus duoda išsinešti. Bus galima bandyti nuskenuoti, kad turėčiau nuotraukas. 2022 leidimas yra fotografuotinis, tai reiškia, nuotraukų kokybė tragiška, tiesą sakant. Mažvydo bibliotekoje perskaičiau ir Šalčiaus užrašų knygutėje surašytą dienoraštį.
Kaip tik tuo metu dėliojau vasaros planus: buvo svajonė apie ratą per visas posovietinės vidurio Azijos šalis ir Pamyro traktą. Tačiau 7500 km iki Tadžikistano netilpo į jokius rėmus. O vat lėta kelionė iki Graikijos kaip tik tilptų į liepą.
Dar nebuvau galutinai apsisprendęs, abejojau, bet, sakoma, žodis ne žvirblis, išlėkė ir nepagausi – Laidoje Labas rytas, Lietuva per LRT užsiminiau, kad keliausiu legendiniu maršrutu, ir dabar kelio atgal nėra.
Paklausykite mano pažado nuo 1'09''
Archyvų detektyvas
Svarbu: Facebookas yra virtęs triukšmingu šiukšlynu, kuriame net patys nebesusigaudom, ką ir kodėl matom. Jei norite mūsų istorijas gauti tiesiai į savo pašto dėžutę – be algoritmų, be reklaminių burbulų – kviečiam prenumeruoti. Nemokamai, be spamo, be šiukšlių – tik tai, kas svarbiausia.
Keista, kad apie originalią Šalčiaus ir Poškos kelionę vis dar nėra vaidybinio filmo, nes ji tikrai to verta. Neegzistuojantys Europos keliai, keliautojai iš mažos agrarinės šalies pasileidę po platųjų pasaulį Didžiosios Depresijos laikais, kai Hitleris aktyviai ieškojo būtų patekti į valdžią; galiausiai žmogiški dalykai – jų daugiakartiniai konfliktai pakeliui...
Abu buvo asmenybės. Matas Šalčius tuomet jau buvo žinomas žurnalistas ir visuomenės veikėjas, tačiau Antanas Poška irgi ne tik jaunas studentėlis. Prieš besileisdamas į šią kelionę, jis jau spėjo apvažiuoti Baltijos jūrą, o tuomet tai nebuvo taip paprasta, kaip šiandien.
Be to jis buvo esperantininkas – žmogus su daugybe bendraminčių pasaulyje tikintis Liudviko Zamenhofo idėjomis, kad ši dirbtinė kalba panaikins barjerus ir padės suvienyti tautas. Beje, kita įdomi detalė: Poškos pavardė atsirado kažkada vėliau, o 1929 metais jis išvyksta į kelionę kaip Paškevičius.
Mažvydo bibliotekoje pavyko prasibrauti iki Poškos rankraščių fondo. Apžiūrėjau užrašų knygeles, bet 1929 užrašai tik epizodiniai arba esperanto kalba. Kita vertus tarp negatyvų radau abiejų nuotrauką ant belgiško FN (Fabrique Nationale) motociklo. Tokia pat nuotrauka, tik daug geresnės kokybės, yra ir Šalčiaus knygoje Svečiuose pas 40 tautų.
Prabėgus beveik 100 metų nuo jų kelionės pradžios, yra dar nemažas detektyvas, kurį reikia išnarplioti. Dalis Poškos rankraščių pateko į Mažvydo biblioteką, o nuotraukos – vaizdo archyve ir Esperantininkų sąjungoje. Parašiau Esperantininkų sąjungos pirmininkui – atrašė, kad nieko apie tai negirdėjęs. Parašiau buvusiam lietuvių kalbos komisijos pirmininkui Audriui Antanaičiui ir esperantininkui Vytautui Šilui. Štai ką atrašė Šilas:
Po labai sėkmingo 2005 metais Vilniuje įvykusio ir Lietuvos vyriausybės paremto Pasaulinio Esperantininkų kongreso (pagrindinis organizatorius P. Jegorovas) Vilniaus savivaldybė (meras A.Zuokas) Lietuvos Esperantininkų Sąjungos (LES) Vilniaus skyriaus būstines (jo vadovė, jau mirusi Irena Alijošiūtė) laikinam naudojimui suteikė patalpas adresu Rotundo g. 5. Tačiau 2008 metais, prireikus patalpų S.Dimitrijevo vadovaujamai partijai „Lietuvos rusų sąjunga“, Savivaldybė iš LES Vilniaus skyriaus pareikalavo iš tų patalpų išsikraustyti.
P.Jegorovas bandė su Savivaldybe bylinėtis, bet bylą pralaimėjo. Tuomet Savivaldybės administracijos vadovo nurodymu vieną 2009 metų pradžios dieną (datos nežinau) atvyko jo komanda, kuri atrakino patalpas ir išsikvietusi LES atsakingąją sekretorę I.Alijošiūtę, iškraustė baldus ir visą esamą Vilniaus skyriaus turtą, taip pat ir nemažą biblioteką, kurioje buvo A.Poškos albumas (o gal ir du – apie vieną tikrai žinau, nes jame mačiau A.Poškos nuotrauką prie L.Zamenhofo kapo Varšuvoje).
Viskas buvo išvežta į kažkokį Savivaldybės sandėlį. Vėliau, gal po kelių metų, kaip man sakė pati Alijošiūtė, savivaldybė kvietė esperantininkus atsiimti savo turtą, bet to nebuvo padaryta, nes ji nerado kas būtų sutikės suteikti tam patalpą. Taigi A.Poškos istorinis albumas tūno, gal būt, kažkur Vilniaus savivaldybės sandėlyje. Reikia bandyt paieškoti „galų“ Savivaldybėje, bet mažai vilties...
Pasižiūrėjau Poškos nuotraukas skaitmeniniam archyve. Nors ten jų – virš šimto, deja, seniausios tik 1931-1936 metų iš Indijos. Taigi, iš mane dominančio laikotarpio nieko nėra.
Kalbėjau su Laurynu Jakubausku dėl esperantininkų turto iš patalpų Rotundo g. Šansų labai mažai, nes net nėra nuo to laiko Vilniaus miesto savivaldybėje dirbančių skyriaus vadovų. Ale pabandys. Dėl fotoarchyvo parašiau laišką Grindos direktoriui. Pats suprantu, kad šansų praktiškai nulis, bet o gal.
De plugiloj ĝis unikornoj
Dažniausiai man užduodamas klausimas, kodėl reikia važiuoti šiuo maršrutu? Tam yra akivaizdi priežastis – juk Rimantas Bružas su Aurimu Mockumi dar 2019 metais panašiu maršrutu jau važiavo! Ir net filmą daugiaserijinį susuko. Pažiūrėjau kelias to filmo serijas ir supratau, kad jie nesistengė tiksliai pakartoti maršruto, o kelionėje labiau domėjosi vietos lietuvių bendruomenių gyvenimu.
Taigi mano sumanymas – tiksliai pakartoti maršrutą – dar vis originalus. Dar galėčiau pakeliui daryti pristatymus motoklubuose ir esperanto draugijose, kaip ir 1929 metais darė keliautojai.
Parašiau laiškus internete rastiems motociklų klubams Goldape, Braniewe, Czluchowe ir Gubine. Tuose miestuose (išskyrus Goldapą) keliautojai nakvojo savo kelionės metu, o Gubene buvo susitikę su vietinio motociklistų klubo nariais. Šio klubos sekretorium tuomet buvo vietinės kepyklos savininko sūnus Richardas Beinas. Bandysiu ir aš susiorganizuoti susitikimus su motociklistais.
Tiesa vargu ar jie turės kokių nors žinių apie 1929 metų motociklistus, nes tuomet ten buvo Vokietija, o tų apylinkių gyventojai pabėgo prieš ateinant sovietų armijai arba sovietų okupacinės valdžios buvo prievarta išsiųsti į dabartinę Vokietijos teritoriją.
Štai kaip atrodė valstybių sienos 1929 metais, kai Šalčius ir Poška pradėjo savo kelionę.
Pagrindinė mano kelionės idėja – kiek įmanomai tiksliau pakartoti 1929 metų maršrutą ir važiavimo grafiką, t.y. važiuoti tais pačiais keliais ir nakvoti tuose pačiuose miestuose, kuriuose nakvojo kelionės pirmtakai. Aišku kelionės tempas gausis palyginti lėtas, bet tai leis įgyvendinti kitus du tikslus: 1) pakeliui susitikti su motociklų mylėtojais (ypač istorinių motociklų) ir esperantininkais; 2) pamatyti ir papasakoti apie pokyčius, kurie įvyko nuo 1929 metų iki dabar. Juk nuo to laiko ne tik keitėsi valstybių sienos, bet dalies valstybių (pvz. Čekoslovakijos, Jugoslavijos) jau nebėra. Tiesą sakant aš savo atradimais jau mėgaujuosi ieškodamas daugiau informacijos apie 1929 metų kelionę.
Šiandien mums pasaulis yra tiek sumažėjęs, tad sunkiai įsivaizduojame, koks didelis iššūkis buvo 1929 metais leistis į tokią kelionę ir kiek nedaug keliautojų ryždavosi važiuoti. Šiandien tik tam tikra rūšis motokeliautojų nuvažiuoja nuo asfalto, o tuomet Poškai bei Šalčiui teko ir patiems pasitaškyti purvinais to meto keliais (įskaitant plentą nuo Kauno iki Marijampolės), ir anglų autokeliautojus Graikijoje iš purvo nelaisvės vaduoti. Beje, visa tai - dvisėda ant 16 arklio jėgų viencilindrio motociklo.
Galima išvardinti nemažai dalykų, be kurių savo gyvenimo šiandien neįsivaizduojame, o tuomet apie juos net fantastiniuose romanuose nerašė arba rašė labai retai: mobilus ryšys, GPS navigacija, momentiniai pinigų pervedimai, nevaržomas sienų kirtimas Šengeno zonoje.
Dar daugiau - mes taip pat matome pasaulį kitomis akimis. 1929 Lietuva buvo agrarinė šalis, šiandien - auginame kitus gyvulius - vienaragius.
Aukščiau minėtiems Lietuvos pokyčių pristatymams susigalvojau pavadinimą - Nuo noragų iki vienaragių! Esperanto kalba jis skamba – De plugiloj ĝis unikornoj! Derinant vertimą V. Šilas patarė noragus pakeisti arklais, ale, kaip matot, vis vien plūgai gavosi. Čia noriu padėkoti Vilniaus esperantininkams, kuriuos sudomino mano kelionės idėja ir galimybė skleisti žinią apie vis dar gyvą susidomėjimą espetranto kalba. Jie taip pat pažadėjo padėti užmegzti ryšį su maršruto šalių esperantininkais.
Ar toli planuoju važiuoti?
Šių metų vasaros planas nuvažiuoti nuo Kauno iki Atėnų. Toliau važiuoti irgi noriu, bet matau, kad tam reiks papildomai pasiruošti. Juk tolimesnis kelionės maršrutas iš Egipto veda per Gazos ruožą, Siriją, Iraką. Viktorui esu beveik pasižadėjęs, kad 2029 metais pasidarysiu nuotrauką Kalkutoje.
Iš kur finansai?
Pinigų klausimas labai įdomus ne tik šiandienos, bet ir istoriniu aspektu. Antanas Poška savo knygoje, rašo apie susitarimą, pagal kurį jis turėjęs pasirūpinti motociklu, o Matas Šalčius žadėjęs gauti pinigų. Vėliau jis rašo, kad Šalčius savo pažado neįvykdė, tad keliautojai leidosi į kelionę su labai ribotais finansiniais ištekliais. Kita vertus vartydamas Poškos užrašų knygeles randu įrašus su gan nemažomis sumomis, kurias sunku vienareikšmiškai paaiškinti. Gaila, kad nebėra pas ką pasiklausti...
Grįžtant prie dabarties galiu pasakyti, kad pagal preliminarią kelionės sąmatą matau, jog labai taupiai gyvendamas turėčiau pajėgti išsiversti savo asmeninėmis lėšomis. Kita vertus bandysiu pasinaudoti šiais laikais populiariomis minios finansavimo galimybėmis. Be to gal Lietuvos startuoliai, apie kuriuos pasakoju, irgi norės ją paremti. Juolab, kad kai kurie jų kuriami produktai galėtų labai praversti kelionės metu. O jei kelionės stebėtojams būtų įdomu, tai galėčiau net įsipareigoti dalintis informacija apie visas savo sąnaudas.
Ar galima važiuot kartu?
Žinoma! Jei norite važiuoti kartu parašykite man ir pasitarsim dėl važiavimo visą kelionę ar kažkurią jos atkarpą. Jeigu nesate toks laisvas menininkas ir negalite šią vasarą skirti laiko lėtam važiavimui su pasistovėjimais Prahoje, Vienoje ir Sofijoje, tai galim drauge keliauti virtualiai – stebėkite mano FB VyTours.
