Istorija apie turbūt kiečiausią custom motociklą pasaulyje

Aš nejudu. Nieko nedarau, tik laukiu. Kartais dainuoju senovines dainas - dainas apie pasaulį, kai jis dar buvo jaunas. Argi galiu jums pasakyti, kas aš esu, jeigu pats nebežinau? Negaliu. Aš paprasčiausiai laukiu. Aš esu metalas ir prisiminimai. Esu liūdnas ir senas. Aš laukiu vėsioje tyloje, ir ateis diena kai man nebereikės laukti. Klausausi. Balsai. Jie artėja.

Sugirgžda prasiveriančios daržinės durys. Raudono aukso saulėlydžio verpetuose blaškosi dulkės. Žingsniai artėja prie šieno krūvos. Girdžiu kaip spurda dvi širdys.

Moteriški balsai pusiau juokais burnoja, kam reikėjo mane kišti po šienu. Nejaučiu drėgmės. Nejaučiu temperatūros pokyčių. Tik klausausi. Lauke smarkiau sučirpia žiogai, į spingsulę palubėje caksi peteliškė. Nuslinkdamas sušlama uždangalas. Į mane žvelgia dviejų nuostabių moterų veidai, paskendę saulės gaisro ratiluose. Ir tada aš prisimenu.

Kažkada mano nežmogiškos akies šviesa iš tamsos plėšė baltas asfalto juostas, o mano gausmas drebino pasaulį. Kažkada šie veidai buvo vaikų veidai. Tie vaikai, užsidengę ausis, bėgdavo nuo manęs. Kiek vėliau smalsiai apžiūrinėdavo. Kažkada šios moterys buvo mažos mergaitės besikarstančios man ant kupros. Sukinėjančios rankenas. Besivaipančios prieš veidrodėlius. Barbenančios į baką. Kažkada jos stipriai, stipriai apsikabindavo savo tėvą ir mes labai lėtai sukdavome ratus. Dabar prisimenu viską. Jos tuos laikus seniai pamiršo.

Ant žemės dunkteli aplankas. Švelnios rankos jį pakelia. Aplanke glūdi nedidelė knygelė įlaminuotais lapais. Joje – istorija apie kiečiausią custom motociklą pasaulyje, skirta būtent toms dviem moterims.

Tai štai, dukros, vienas mano senelis laikė krūvą sovietinių motociklų. Veikiančių ir nelabai. Uždengtų garažiukyje ir rūdijančių lauke už jo. Kitas senelis turėjo motorinį dviratį Riga ir laikė jį daržinėje kartu su šienu. Jiems tai buvo transporto priemonės. Mums, apsiseilėjusiems trumpakelniams – stipriai romantizuota siekiamybė.

– Rimantėli! – šaukdavo mane nuo triratuko ir aš bėgdavau pietų, nors mano mintys ir toliau klajojo po konkrečias daržines ir garažiukus. Tos vietos man atrodė kaip neištyrinėta planeta su dar nevisai išmirusios ateivių civilizacijos likučiais.

Mes vis kišdavome nosis pro tarpus duryse, niekam nematant ropodavome tais motociklais ir mopedais kartu su vorais. O pavaryti laukan šnabždėdavomės, pro kurią skylę vėl prasmukus į tą šieno, dulkių ir, svarbiausia, benzino garų prisotintą atmosferą. Nieko geriau nebūdavo, kaip tik atsisėsti ant tėtušio "Minskelio", apsikabinti brolį ir važiuoti į žvejybą. Geriau net už strėles su vinukais. Bent jau taip tuos įvykius prisimenu aš.

Ūgtelėjęs ir jau gebantis bet kurį iš tų motociklų nuvairuoti iki pirmos spygliuotos tvoros, suvokiau, kad tie motociklai ir motoriniai nėra kažkuo ypatingi. Po truputį, giliai, giliai, tarp užgožtų vaikystės traumų, neišpildytų pažadų bei marinamų svajonių, įsitvirtino dar viena fantazija. Jai materializuotis šiame pasaulyje nelemta. Ta fantazija, vaikai mano, buvo bent pas vieną iš senelių pradėti krapštyti dešimtmečiais neliestą šieno kupetą ir išvysti styrančią parūdijusią rankeną. Kapstantis giliau, pasirodytų lempa, tada špykiuotas ratas su nuleista padanga po plačiu sparnu, vėliau bakas, suskeldėjusi sėdynė, dulkėtas cilindras, kitas ratas. Galiausiai paaiškėtų, kad po šienu kelis dešimtmečius slėpėsi unikalus motociklas. Pavyzdžiui, 1949 metų MV Agusta 125 Turismo. Puikiai žinojau, kad nieko panašaus man nenutiks.

Tik poros dešimtmečių ir judviejų, panos, susivokiau, kad vienintelis, bent iš tolo įmanomas būdas kažkiek priartėti prie šios fantazijos, yra pačiam tapti tuo seneliu, šieno kupetoje slepiančiu kažką ypatingo.

O tuo tarpu norėjau tik rokenrolo ir kieto motociklo. Laimei, kartą tokia proga man pasitaikė. Tai nutiko Kopenhagoje – alaus, barzdų ir urvinių žmonių tapybos lygio mieste.

Kaip yra pasakęs anoks Donatas Stundis, tai buvo metas, kai visi staiga iš naujo atrado britų rokerius ir jų motociklus. Pasaulį krėtė cafe racer’ių manija. Internetai mirgėjo iš naujo prikeltais ir išoperuotais senoliais, kurie nebuvo panašūs į nieką iki tol. Europos parodose, customaizerių perdirbti motociklai atrodė geriau nei gamykliniai. Ėmė jausmas, kad net Lietuvoje kas antrame garaže yra pjaustoma kokia nors 80-ųjų honda ir verčiama į cafą. Vieniems pavyko geriau, kitiems prasčiau, bet niekas nesuko galvos. Taip bylojo Donatas.

Tuo metu Kopenhagoje didieji Šiaurės baikerių karai jau buvo nugrimzdę į praeito amžiaus tamsą, o zenite spigino custom garažų bei garažinių klubų kultūra. Mieste telkėsi bent pora moto pasaulyje pagarsėjusių custom dirbtuvių, veikė unikali moto kultūros parduotuvė Motorious, vakarėlius organizavo ir juose taškėsi tokie dviejų ratų velniai ir katinai kaip Teufelskerle ar The Dead Cat Motorcycles.

O man vėl tįso seilės. Šiuo atveju dėl "Wrenchmonkees" motociklų.

Kai pirmą kartą atsivilkau iki "Wrenchmonkees" garažo, dangumi ritosi švininiai debesys, lašai vėl tiško į dar nespėjusį nudžiūti asfaltą. Tolumoje šaknis į žemę leido žaibai. Tačiau vidurius drebino kur kas artimesnis dundesys. Žvilgsnis nuslydo garso šaltinio link. Prie seno pramoninio pastato, kurį XX a. pirmoje pusėje dirbtuvėms naudojo "Jaguar Cars LTD", šviesdamas vienintele akimi stovėjo tamsus siluetas. Griausmas veržėsi iš jo dviejų degimo kamerų per modifikuotą išmetimo sistemą, kurios didžioji dalis - pagrindiniai decibelų žudikai – vis dar ilsėjosi ant lentynos. Peras, vienas iš ”Wrenchmonkees” įkūrėjų, ką tik susuko paskutinius varžtus į kawasakio širdį ir prijungęs kuro arteriją elektrošoku gyvybę įkvėpė dar vienam miesto kiklopui.

Iki to momento motociklų transformavimo meistrų “Wrenchmonkees” irštvoje buvo nužudyta ir reanimuota beveik šešiasdešimt tokių bestijų. Ir jos gyveno dvigubus gyvenimus: pirmąjį – riaumodamos Europos ir Afrikos keliuose; antrąjį – internetuose ir žurnaluose.

2013-ieji metai ėjo į pabaigą, kai arogantiškai pareiškiau: aš būsiu pirmasis lietuvis su WM motociklu. Tada, vienu metu mokiausi magistratūroje Kopenhagos universitete, ploviau indus restorane, rašiau į lietuvišką motociklų žurnalą, savanoriavau nepelno siekiančioje mokslo populiarinimo organizacijoje, bandžiau įsipaišyti į vietinę rinką kaip laisvai samdomas video kūrėjas ir visiškai neturėjau pinigų. Reikėjo bent vienuolikos tūkstančių eurų – riba, žemiau kurios "Wrenchmonkees" nekrisdavo. Ta kartelė man, eiliniam plebėjui, atrodė virš debesų. Bet suk gazą kiek reikia, nes niekas kitas už tave nepasuks. Taip prasidėjo intensyvaus taupymo era. Jos pradžioje gimei tu, Beatriče.

Visų pirma reikėjo motociklo, kuris būtų tinkamas būsimai operacijai. O pati operacija priklausė nuo to, kokio rezultato noriu. Man tuo metu puikiai atrodė bet kuris WM perdarytas motociklas, bet labiausiai į akis krito jų Monkee #49. Kažko panašaus pradėjau dairytis 2014-ųjų pavasarį.

My weapon of choice, Kawasaki Z1000 ST (Shaft Transmission), niekada nebuvo tik šiaip sau motociklas. Tai pirmasis Kawasaki su kardanu. Tūkstantis šešiolika kubinių centimetrų sugeneruodavo 97 AG ir iki 100 km/h užtempdavo per 4,1 sekundės. Gan neblogai daugiau kaip ketvirtadaliui tonos 1980 metais. Paprastas. Nereikalaujantis priežiūros. Neperšaunamas. Visiška pardavimų nesėkmė. Jis niekada nebuvo ir stiliaus ar dizaino ikona. Įžvelgti jame grožį galima nebent tik žiūrint tam tikru kampu ir su tam tikra fotojuostele.

Visais kitais atvejais šitas Kawasaki modelis atrodo maždaug kaip spjūvis pamiršus atsidaryti šalmo stikliuką. Maniškis, išleistas 1981 metais, nebuvo išimtis.

2015-ųjų pavasarį jau turėjau sukaupęs 1950 €, už kuriuos Olandijoje rado ir Z1000ST modelį parvarė lietuviai DK Motors. Vos tik pasiekusį Lietuvą aparatą išpurtė, o kitų metų pradžioje variklio atnaujinimu užsiėmė stebukladarys Julius. Jis, kaip bičiuliui, darė visko daugiau ir tebūnie palaimintos jo auksinės rankos.

O 2017-ųjų antroje pusėje jau "Wrenchmonkees" liepė apsispręsti, kokio galutinio rezultato norėčiau: surašyti viską, kas man patinka. Ne vien tik iš jų perdarytų motociklų, bet ir šiaip gyvenime. Ta informacija besivadovaudami jie perdarys aparatą taip, kaip jiems išeis. Jokių išankstinių pažadų, planų, 3D projekcijų ar vizualizacijų. Kaip pavyks, taip ir bus. Ar tinka? Tinka. Rokenrolas? Rokenrolas. Einam va bank. Nors tuo metu pas mane banko sąskaitoje vėl glūdėjo lygiai nulis. Tačiau tokie menkniekiai kaip laikinas pinigų trūkumas neturėtų atbaidyti nė vieno vakarų pasaulio piliečio nuo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo. Gal banke tuo metu ir buvo nulis, bet užtat turėjau pilną žmonos palaikymą. Ne, projektui ji pritarė ne dėl to, kad tą Kawasakį nusprendžiau padovanoti jai per mudviejų vestuves su žodžiais, kad šis, su mumis vienmetis motociklas, lydės mūsų šeimą iki pat pensijos.

Jūsų, panos, mama tada nė per nago juodymą nepatikėjo mano vestuvinės dovanos jai nuoširdumu. Apskritai, judviejų mama – labai išmintinga moteris. Atėjus kritiniam momentui ji man pasakė: kada, jeigu ne dabar, turėsi progą, kad motociklą perdarytų mitiniai danų customaizeriai? O gal pats pasidarytum geriau? Nejuokink žmonių. Tegul padaro profai. Padarys gerai – džiaugsiesi. O pinigai visada uždirbami.

Misis buvo įsitikinusi savo teisumu, tačiau negalėjo žinoti, ”ant kiek” teisi tuo metu ji buvo.

Tai štai, atėjo laikas pagalvoti ir pranešti "Wrenchmonkiams", kas man gyvenime patinka, neskaitant žmonos. O jeigu jūs, panos, turite antrąsias puses, kurios nepalaiko jūsų aistrų – ufff.

Maždaug 1950–1960-ieji. Italijoje vyrauja optimizmo, transformacijos nuotaikos, o aistra gyvenimui persismelkusi į visus pakampius. Šalyje stipriai vystosi ekonomika, kino pramonė išgyvena aukso amžių, Romos Via Veneto tampa glamūro sinonimu, o žydruosius Costa Azzurra vandenis raižo gražiausi visų laikų plaukiantys kūriniai – Riva kateriai. 1962-aisiais Carlo Riva iš savo laivų statyklos išplukdo dangiškojo grožio įsikūnijimą šioje ašarų pakalnėje – legendinę Aquaramą, kuri, pirmą kartą ją išvydus, kaip kuolas sminga man į širdį ir ten išlieka per amžius.

Viena 1962-ųjų vasaros naktis filme "American Graffiti". Paaugliai nieko kito neveikia, kaip tik kruizina ir dragina hot-rodais bei visokiais kitokiais to meto aparatais, klausydamiesi rokenrolo. Buick'ai, Cadillac'ai, Chevrolet'ai, Dodge'ai, Ford’ai, Oldsmobile'ai, Studebaker'iai skambant "Little Darlin'", "Runaway", "Johnny B. Good", "Since I don't have you", "Love Potion No. 9" ar "Green Onions" – kas gali būti geriau?

1971-ieji. Rolling Stones'ai, vengdami mokesčių Jungtinėje Karalystėje, iš taupumo išsitremia į vilą "Nellcôte" Prancūzijos Rivieroje, kur dėdulė Keithas guodžia Jagger’io žmoną Biancą, važinėja pakrante su "Jaguar E-Type", o grupė įrašo savo geriausią visų laikų albumą "Exile on Main St."

Dar man patinka minimalizmas ir medžio spalva, vinilas ir oda, jūra ir vingiai, kalvos ir bendravimas su žmonėmis, kiberpankas ir figmedžių kvapas. Svarbiausia, man patinka nesėdėti garaže su paskleistu aparatu, o važiuoti. Išnaudoti motociklą, o ne tarnauti jam.

Aš norėjau turistinio cafe racerio. Ir norėjau miesto kruizerio. Norėjau tylaus motociklo lėtai važiuojant. Ir norėjau širdis virpinančio gausmo užsukus rankeną. Norėjau hot-rodo. Norėjau vietos žmonai. Minkštų krepšių, kai jų reikia, ir kietos išvaizdos nepriklausomai nuo aplinkybių. Nesenstančio, praktiško, gražaus, patogaus. Registruojamo bet kurioje pasaulio šalyje, ypač Lietuvoje. Ir visa tai – WM stiliumi.

Per tą laiką, kol kaupiau resursus savo Z1000ST plastinei operacijai, “Wrenchmonkees“ perdarė dar dvidešimt motociklų. O tada...

Jis palengvėjo. Pagreitėjo. Pasikeitė. Nuo to laiko motinos kelia savo kūdikius jo link, vyrai puola ant kelių grąžydami rankas, greitosios pagalbos automobiliai trumpam išjungia sirenas, o traktoriai stojasi piestu. Bjaurusis ančiukas virto juodąja gulbe.

Priešais raudoną šviesoforo signalą stovėjo tamsus su medžio šešėliu susiliejantis motociklas. Jo linijos ir matinė juoda dvelkė tais laikais, kai Amerikoje iš 5,3 litro V8 variklio išspausdavo 150 AG. Apsižergęs litrinį keturių cilindrų ir maždaug šimtu arklių šnopuojantį variklį, oda ir džinsais apsitempęs vairuotojas su kosminiu šalmu, susikaupęs intensyviai bandė surasti laisvą pavarą, kad pagaliau galėtų atleisti sankabą. Jeigu tas žmogus, sumokėjęs už šitą custom senieną kaip už naują BMW GS, tikėjosi spalvingai išsiskirti iš minios, tai jis šį motociklą įsigijo dėl klaidingų priežasčių. Užsižiebė žalia. Taip ir nesuradęs laisvos, motociklininkas nuginė aštuoniasdešimt antrąjį “Wrenchmonkees" customaizerių kiklopą gilyn į Kopenhagos vidurius. Tamsų. Neišsišokantį. Nuostabų.

"Wrenchmonkees". Jų perdaryti motociklai nuolatos pasirodydavo Bike Exif ir panašaus plauko moto žurnalų ir tinklaraščių puslapiuose. Vienas iš jų kūrinių pateko į Danijos dizaino muziejų kaip pramoninio dizaino šedevras. Daugiau kaip dešimtmetį pasaulis aikčiojo, akimis rydamas kiekvieną šešėlį, išslenkantį iš jų garažo Kopenhagos “šiukšlių saloje”. O tada ramieji danai išjungė šviesas, užrakino duris ir išsiskirstė. Visi, it Travolta filme "Pulp Fiction", dairydamiesi į šalis, skėsčiojo rankomis ir uždavinėjo vienintelį klausimą: kaip suprasti?

Pabaigę maniškį Monkeecruiserį, “Wrenchmonkees” oficialiai perdarė dar tris motociklus. Pasikeitė laikai, gamykliniai motociklai tapo lengvai modifikuojami namuose, vis mažiau žmonių ryžosi išleisti seno motociklo perdarymui tiek resursų, kiek kainuoja nusipirkti naują. Pinigų srautas sumažėjo iki tokio lygio, kad “Wrenchmonkees” išsiskirstė po namus. Atėjo eros pabaiga. Štai kodėl judviejų mama, merginos, buvo labiau teisi negu galvojo – gazą reikia sukti tada, kada reikia, nes paskui gali būti per vėlu.

Užsilenkė ne tik "Wrenchmonkees". Užsilenkė nemažai labai kietų customaizerių visoje Europoje. Nežiūrint į tų meistrų padėties tragiškumą, bėdytė ištiko ir mane. WM atlikdavo motociklo patikrą, jį paruošdavo sezonui, pakonsultuodavo ir taip toliau. Jų nebelikus, susirasti patikimus meistrus, turinčius noro ir laiko užsiimti senais motociklais, svetimame mieste tapo sudėtinga. Žiemą pradėjęs ieškoti, kas galėtų paruošti šį šeimos turtą sezonui, porą mėnesių laukiau atsakymų į užklausas pas kitus meistrus, bet viskas bergždžiai. Nes niekas nebenori imtis custom motociklų priežiūros. Net patys tas madas įkvėpę meistrai. Nes per daug reikalų.

Sukandęs dantis ir užmerkęs akis apmokėdavau visas WM atsiųstas sąskaitas. Ką sutaupydavau, tą atiduodavau. Tiksliai suskaičiavau, kiek viskas kainavo tik po kelių metų, kad mažiau skaudėtų. Ar "Wrenchmonkees" už tuos penkioliką gabalų eurų išpildė visus mano lūkesčius ir sukūrė tokį motociklą, apie kokį svajojau kiekvieną vakarą prieš užmerkdamas akis? Ar jie viską padarė puikiai?

Visų pirma, norėjau kuro matuoklės. Peras nuo pat pradžių buvo nusiteikęs skeptiškai, nes bakas tam netinkamas. Tačiau pabandė. Matuoklė, kaip buvo galima tikėtis, buvo nepatikima. Vietoje jos užsiprašiau laikrodžio. Įdėjo.

Laikrodis, originaliai skirtas kateriams, greitai nusikratė ir beveik visada rodydavo apie pusę šešių. Sutartinai palikome tik spidometrą. Visgi ir su juo buvo reikalų. Vieną vasaros dieną autostrada kilau į šiaurę, Veronos link, kur manęs jau laukė naktinis auto-traukinys į Hamburgą. Rankena vienodai užlaužta palaikyti kruiziniam greičiui. Karšta. Galbūt dėl to, bet, greičiausiai, dėl stipraus šoninio vėjo, po kelių valandų važiavimo apsukų skaičiukai spidometre pasimetė ir pradėjo šokinėti aukštyn žemyn nuo 700 rpm iki 9500 rpm. Variklio darbas išliko beveik nepakitęs. Vėliau Peras tikrino, kame šaknys, bet nieko nerado. Kitą kartą, jau Kopenhagoje, grįžęs namo, išjungiau variklį, bet ne elektrą. Apsukų skaičiukai, varikliui neveikiant, toliau šokinėjo iki 9300 rpm.

– O kodėl gi ne? – paklauskime savęs prieš miegą, – kodėl jiems nešokinėti?

Nuo to laiko, kai nebeliko kuro matuoklės, benziną teko piltis sekant kilometrus. Visada stengiausi pasipildyti kas 250 km. Kartą važiavau gražiausių Danijos kelių maršrutu. Turėjau pasiėmęs papildomą talpą su benzinu, todėl nusprendžiau išbandyti galimybių ribas. Kai nereikia galvoti, kada piltis degalų, kažkaip ramiau. Bet ties keturišimtuoju kilometru pradėjo kilti nerimas. Nes matematika nesueina. Bake telpa 18 litrų, vidutinės sąnaudos apie 6 litrai šimtui kilometrų. Tai, geriausiu atveju, nuriedėčiau 300 km. Viskas paaiškėjo ties keturi šimtai dvidešimtuoju kilometru. Ten motociklas užduso, išsiurbęs paskutinį lašą visai šalia degalinės. 420 kilometrų, merginos, kai pildavausi ties 250 km riba. Pasirodo, bako talpa – beveik 21 litras. Tačiau vis dar sėkmingai piluosi ties 250 km riba, nes su tokio amžiaus motociklu niekada negali žinoti.

Ar labai malonu riedėti Monkeecruiseriu? Dviese važiuoti nedidelį atstumą – visai pusė bėdos. Tolesnius - patogiau vienam. Mikuni karbiuratoriai sureguliuoti performansui, rankenos laužimui, nuolatinei 9G perkrovai iki pat kruizinio greičio, kuris yra apie 110km/h. Tad jeigu tenka tolygiai riedėti mieste 40–50km/h greičiu, patirtis nėra puiki. Trūkčiojam, šokinėjam it tai būtų mudviejų pirmas kartas, it ką tik išriedėję iš dirbtuvių… Jau kur kas vėliau, vienas patyręs kawasakių meistras, pasižiūrėjęs į mano motociklą, iš karto perspėjo: su tais karbiuratoriais ir tais filtrais nei jis, nei kas kitas pasaulyje niekaip nesureguliuos variklio darbo, nes nėra dėžės, saugančios filtrus nuo vėjo. Jeigu vėjas šoninis, viena pusė gauna riebesnį mišinį, kita – liesesnį ir variklis, bandydamas kompensuoti, dirba nelygiai.

Galiausiai susivokiau, kad mieste geriausia važinėti 40 km/h greičiu penkta pavara, nesvarbu, koks vėjas. Visos problemos išsisprendžia, jokio trūkčiojimo nebelieka, tik tolygus prijaukintos juodosios panteros murkimas. Įjungus laisvą pavarą, variklio darbas virsta ambientine muzika be jokio nuoseklaus ritmo ir su finaline koda, nuaidinčia uždarų erdvių skliautais variklį užgesinus, taip padedant tašką kelionei.

Po monologo apie, esą, mano reikmėms visai netinkamus karbiuratorius ir filtrus, tas Kawasakių meistras Styvenas paklausė labai laukto klausimo: – Kas sukonstravo? Jausdamas šiokį tokį pasididžiavimą, su šypsenėle atsakiau, kad “Wrenchmonkees”. Tada Styvenas: "Eh, šūdus konstravo tie WM… Šitas dar pusė bėdos, bet kiti tai… Mačiau visokių iš WM, nes jiems užsidarius visi pas mane atvaro. Daro gražius, pasipikiravimui skirtus motociklus, bet, kad būtų idealūs, tai tikrai nėra. Mačiau jų pačių darytą baką kur benzinas per skyles bėga. Sakiau, neškit šitą mėšlą iš mano parduotuvės, kol visko nesudeginot. Žodžiu, tie filtrai ir tie karbiuratoriai veikia normaliai ant dragsterių, bet ant "streeto" yra šūdas ir tau visą gyvenimą variklis dirbs netolygiai. O ir elektros čia neliesiu, nes, tikriausiai, baisu. Kaip ir kituose WM motocikluose.”

Atvykau ne tam, kad išklausyčiau Styveno nuomonės, kuriai pritarti neturiu užtektinai informacijos. Atvykau išsiaiškinti, kodėl man priekinis ratas cypia sukant į dešinę ir kas zvimbia priekinėje lempoje.

Po kiek laiko grįžau pas Styveną pasižiūrėti progreso. Tada ir paaiškėjo cypimo sukant į dešinę paslaptis. "Wrenchmonkees" į priekinę šakę įstūmė per plačią padangą. Tiesą sakant, ji lietė purvasargio šonus visada, bet garsas, kažkodėl, atsirasdavo tik sukant į dešinę. Teko keisti į siauresnę. O štai neseniai atsiradusio zvimbimo priekinėje lempoje ar jos apylinkėse paslapties Styvenas taip ir neišsiaiškino. Pamiršo. Arba nusprendė nesivarginti.

Šiaip, be variklio ir elektros, šiame motocikle nelabai kam yra gesti. Variklis perrinktas atsakingai dar Lietuvoje. Elektra, neskaitant nusikračiusio laido priekinėje lempoje, irgi laiko. Beveik keturiasdešimt metų neliesta pavarų dėžė gali dar palaukti. Visa kita tik džiaugsmą kelia. Išskyrus vagių dėmesį. Tas džiaugsmo nekelia.

Užmatę įdomesnį motociklą, vagys atsekė jį į požeminę stovėjimo aikštelę. Ir dabar, kas du metai, standartiškai vasario antroje pusėje ir po trečios valandos nakties, sugrįžta ir bando klibinti – gal pavyks nuvaryti. Todėl tenka investuoti į papildomas apsaugos priemones: grandines, spynas, pažangias GPS sekimo sistemas. O tada, kiekvienais metais mokant visokius mokesčius už sekimo sistemą, kyla klausimas: ar yra ta riba, po kurios gali sakyti “va, dabar jau tikrai nepavogs” arba “tegul vagia - daugiau investuoti į saugumą nebeapsimoka”?

Tai štai. Motociklas, švelniai tariant, nebe naujas, turi silpnybių, kartais daro nesuprantamus dalykus. Ne pats aštriausias peilis stalčiuje. Tačiau unikalus, simpatiškas ir neprastas kompanijonas tiems, kurie jį gerai pažįsta. Visai kaip aš.

O kas būtų, jeigu aš visus tuos motociklui išleistus pinigus nuo 2015 metų būčiau investavęs, tarkime, į iShares Core S&P 500 UCITS ETF fondą ir pasižiūrėjęs į sąskaitą po devynerių metų? Turint omenyje to fondo metinę gražą, visus investicijų palaikymo mokesčius bei atitinkamą reketo mokestį vietinei mokesčių inspekcijai, iki dabar būčiau uždirbęs 13 710,19 eurų. Rašymo metu BMW F800GS motociklo kaina Lietuvoje prasidėjo nuo 12 400 €. Tai štai, ši istorija galėjo čia ir pasibaigti: eilinis vidutinio amžiaus krizę patiriantis diedelis iš investicijų nusiperka naują patikimą motociklą ir pasivažinėja juo savaitgaliais. Na, dar vieną kartą per keturis metus išvyksta į tolimesnę kelionę. Viskas. Ir jokių "Wrenchmonkees". Jokios istorijos jums, mano dukros.

Beveik kiekvienas galvą turintis išsivysčiusios šalies gyventojas gali išsimokėtinai ar kitais būdais įsigyti naują ir patikimą transporto priemonę, o tada važinėti. Kartais net vien su marškinėliais ir šortais, nes be apsaugų yra wow – drąsu bei patogu. Tačiau ar tai – rokenrolas, vaikai?

Man rokenrolas – skirti visas santaupas senam, niekuo neypatingam trantui, tinkamu laiku atsirasti tinkamoje vietoje ir įtikinti legendinius customaizerius perdaryti jį į unikalų aparatą; kiekvieną kartą užsikūrus pasąmonės kamputy jausti mažutį nerimą – ar nuvažiuosiu iki tikslo? Kartais prie sankryžos užkišti ranką priešais posūkius ir lempas, kad įsitikinčiau, jog tikrai dar šviečia; klausytis variklio garso pokyčių it kunigo per išpažintį; jausti kiekvieną posūkį svarstant, ar padangos nenuleido šiek tiek oro; priimti seno aparato trūkumus, kiekvieną kelionę paverčiančius nuotykiu. Ir žinoti, kad riedėdamas gatvėmis aš jas bent trumpam ištraukiu iš kasdienės muilo formų ir planšetinių “prietaisų skydelių” nuobodybės bei džiuginu akį tiems, kuriems visa kas gražu yra gražu.

Šis motociklas nėra tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B. Jis, nors ir antrame plane, tapo ir liks neatsiejama mano ir jūsų, panos, gyvenimo dalimi.

Dabar jau galiu ramiai sakyti, kad nors ir prieš užlūžtant to laikmečio custom kultūros bangai, ten buvau ir aš. Netikėtai, bet neatsitiktinai. Ne tik girdėjau, bet ir pajutau tą garažų gyvenimo būdą Kopenhagos stiliumi, dalyvavau vakarėliuose iki paryčių, kalbėjausi apie gyvenimą su kiečiausiais to dešimtmečio meistrais, slankiojau po jų dirbtuves. Aš ten buvau. Svarbiausia, turiu tų laikų reliktą, kurį, tikiuosi, kada nors ištrauksite iš šiaudų krūvos, atidengsite ir nuo jo dulkes nupūsite jūs, mano dukros, o vėliau, gal net jūsų vaikai.