Čilė - Argentina - Bolivija: II dalis. Viesulai ir legendinis Ruta 40

Pirmąją kelionės dalį galima rasti pamaigius čia.

Trumpai apie nakvynes

Keliaujant dviese kelias savaites jau nuo pat pradžių stengiamės išsiaiškint keletą dalykų: kaip leidžiami pinigai ir kaip darom su nakvynėm. Kartu keliaujame nebe pirmą kartą ir mūsų nuomonės dėl guolių sutampa - jokių miegmaišių ar palapinių. Todėl iš anksto užsisakėm pirmą ir paskutinę nakvynes, o visas tarpines užsisakinėjam arba iš vakaro, arba tą pačią dieną per pusryčius.

Naudojomės Bookingu ir ilgai kambarių nenagrinėdavom, visi užsakymai trukdavo ne daugiau dvidešimties minučių nuo telefono išsitraukimo iki patvirtinimo. Buvo atvejų kai teko skambint tiesiogiai, radus, pvz., per guglą (vietinių telefono kortelių nepirkom, naudojom savo), nes bookingas kai kuriose vietose nieko neturėdavo pasiūlyti.

Turint omeny ribotus asmeninius biudžetus, taikėmės į max 80€ per abu už vieną naktį. Pasitaikė kai mokėjom ir 185€ už naktį (paskutinė naktis Santjage, Holiday Inn prie oro uosto), bet čia jau išimtis. Vienaip ar kitaip, už savo biudžetą ką nors gaudavom tiek Čilėje, tiek Argentinoje ir, dažniausiai, mokėdavome apie 40€. Visos nakvynės vietos su keliomis išimtimis būdavo vienas kambarys su dviem lovomis. Kambariai nedideli - gulėdami savo lovose galėdavom nesikeldami perduoti viens kitam romo butelį. Du kambarius už nakvynei skirtą sumą gavom tik porą kartų.

Palapinėse nenakvojom, bet šiaip mūsų standartai gan neaukšti. Beveik visada miegodavom tokiose vietose, į kurias savo šeimų nesivežtume, o kai kada ir tokiose, kur net patys į dušą nerizikavom eiti. Bet žmonės pasaulyje taip gyvena ir mums pasisekė, kad galėjome tai pamatyti bei patirti. O dabar riedam toliau.

2 diena Argentinoje. Uspallata - Las Flores

Antroji (iš 18) diena su motociklais ir jau patenkam į paralelinę visatą, kur viskas yra geriau, bet paskui įsiraunam į 30+ km žvyrkelį ir įspūdingą vandens masę iš dangaus.

Vienas iš pliusų atvažiuoti į nakvynės vietą sutemus  yra tas, kad nežinai ką rasi ryte. Išsikrapštę prieš pat vidurdienį (šitą tradiciją sugebėjom išlaikyt iki pat kelionės pabaigos, išskyrus tą kartą, kai riedėjom į ALMA observatoriją penkių kilometrų aukštyje) ir užsipylę dienos degalų dozę išsinešdinom iš miestelio tiesiai į tokį kelią, kokį esam matę nebent Instagrame.

Tuo metu norėjosi stoti kas keletą kilometrų ir fotografuoti viską iš eilės, o tada baigėsi asfaltas. Dar tik antra diena iš aštuoniolikos, o asfaltas jau išseko? Lengvai sutrikom, nes neturėjom žalio supratimo ar šitas žvyras tęsis vieną kilometrą ar du šimtus, nes iš žemėlapio nesimato. Be to, vienas iš mūsų žvyrkelius mėgsta, o kitas, švelniai tariant, nelabai.

Iš Doncės užrašų:

Išvažiavus is Uspallatos atsidūrėme lyg paveiksliuke - kelias tiesus it styga, asfaltas puikus, abipus dykynės, o už jų toli toli kalnai. Erdvės tiek kiek Lietuvoj niekur nematom. Bet kaip visada, ilgai gerai nebūna - asfaltas baigiasi ir prasideda žvyras. Greitis nuo 120km/h krenta iki 50km/h, dairytis nebėr kada, reikia vairuoti. Keletą kartų pravažiuojame besiganančius, berods, gvanakus.

Tvarkingai (itin lėtai), stoviniuodami pasigrožėti šalikelėse besiganančiais gvanakais, atsipurtėm daugiau kaip trisdešimt kilometrų, o tada žvyrkelis baigėsi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjęs. Prasideda gražiausias kada nors matytas asfaltas per krūmpalaikiais nusėtą lygumą, iš abiejų pusių įrėmintą tolimų kalnų. Taip, geriau negu tas instagraminis prieš tai. Ant tiek E-M-E-I-Z-I-N-G-L-U, kad Rimas nuo įspūdžių pertekliaus važiuodamas rėkė į šalmą (jugi šūdas, o ne pasivažinėjimas mocu, jeigu net į šalmą neparėki iš džiaugsmo). Doncė, nuo pat pradžių itin skeptiškai žiūrėjęs į droną kelionėje kaip balastą ir kaip laukiančią darbo priemonę, visgi pasiūlė jį išsitraukti ir tą kelią užfiksuoti iš viršaus. Štai kas gavosi:

Iš Doncės užrašų:

Žvyrą vėl keičia puikiausias asfaltas ir tuščias tuščias kelias per nuostabiausią pampą - rusvas smėlis, tirštai nubertas pilkais akmenimis ir su kažkokių augalų kuokštais kiek akis užmato. Lyg važiuotum begaliniu karjeru - aplink vien žvyras ir skalda. Vėliau juos keičia išdeginti ir nuo karščio suskeldėjusio šviesaus smėlio lopai po keletą kilometrų ilgio ir pločio. Juose formuojasi maži tornadai - iš tolo atrodo it dūmai nuo laužo kiltų, bet iš tikrųjų tai vėjas ir dulkės. Rimas sumąsto, kad šita nuo karščiu vaitojanti plynė - ideali vieta pasifilmuot video jo Science and Cocktails. Tad prie +30 laksto po dykumą su baltu chalatu, peruku ir dujokauke, o aš visa tai turiu filmuot.

Kiek pavažiavę neiškenčiam ir nuo asfalto įšokam į išdžiuvusio ežero dugną. Iš pat pradžių jis mums pasirodė panašus į druskos dykumą tik su nestabiliu gruntu (dėl to nusprendėm greičio rekordo nesiekti). Vėliau įsitikinom, kad šis ežero dugnas, palyginti su mūsų patirtomis druskų dykvietėmis, buvo švelnus kaip vikunijos vilnos šalikas.

Vėl užsiropščiam ant asfalto bet tuojau pat užkliūvam už šalutinio kelio, vedančio į Prekordiljerą. Čia stovi ženklas su užrašu apie nacionalinį parką ar tai regyklą su observatorija. Tokiose vietose regykla, įtarėm, reiškia šiek tiek ką kitą nei varnalėšomis apaugusį piliakalniuką. Ir neklydom. Važiavom, dairėmės ir aikčiojom, nors observatorijos dėl laiko stokos, taip ir nepasiekėm.

Nuvažiavę maždaug pusę dienos maršruto pasiekiam pirmąjį miestelį. Sunku nusakyti tą įspūdį kai iš atvirų išdegintų erdvių su vienoda ir skurdžia augmenija neri į žaliais vešliais medžiais ir gėlėmis apaugusią oazę. Maždaug toks pat palengvėjimas, kaip įriedėjus į degalinę baiginėjantis rezervui. Sustojame pirmoje pasitaikiusioje veikiančioje (o gal net ir vienintelėje) miestelio komedorijoje (užkandinėje).

Čia šeimininkas išklausinėja kur važiuojam ir pasiūlo iki tos dienos tikslo nusigauti kitu kelio negu planavom. Tas kitas kelias yra visai neseniai nutiestas puikios kokybės asfaltas, kai tuo tarpu mūsų planuotas kelias, pasak argentiniečio, nusėtas duobėmis.

Neklausyti vietinių, galvojam, neprotinga, todėl kelią imam. Kur kas vėliau, jau Bolivijoje, vietinių rekomendacija mums sujauks visus planus. Bet šį kartą rekomendacija labai teisinga. Nors mūsų laukė ne vien tik puikios kokybės asfaltas.

Iš Doncės užrašų:

Aš suprantu, kad turbulencija būna ne tik lėktuvams skrendantiems virš kalnų. Kelias vingiuoja palei kalnų liniją upės slėniu. Ir vingiuoja taip, kad žiopsot į įvairiaspalves uolas aplink yra tik kelios sekundės, nes vėl reikia gult į posūkį. Vėjas toks, kad porąkart beveik iš po manęs išpučia mocą, kai pernelyg atsipalaidavęs išlendu iš eilinio kalno šlaitą gaubiančio vingio. Visiškai priešinga tam keliui, kurį važiavom iki pietų.

Gaudom sau motociklus po kelią, priešinamės šoniniam vėjui, stengiamės neužvažiuoti ant posūkiuose pabirusių akmenukų ir tada bloškiamės į lietaus sieną. Jau kuris laikas su nerimu stebėjom kalnuose besikaupiančius debesis svarstydami ar geltonoji skiriamoji juosta nuves būtent į juos. Pagaliau lubos įlūžo ir iš antro aukšto pasipylė krioklys kartu su akinančia nuo šlaitų atsispindinčia saulės šviesa. Temperatūra nuo +33C nukrito iki +13C. Ką daryti kai lyja ten, kur nėra stogo virš galvos, žinojom: stipriau sukom rankeną ir džiaugėsi tie, kurie laiku spėjo apsivilkti lietaus aprangą (Donatas). Tie kurie nespėjo (Rimas) - drėko ir stengėsi smarkiai nekalenti dantimis.

O ką daryti, kai atviroje erdvėje pradeda gerai žaibuoti? Nes pradėjo ir pradėjo nejuokingai. Mes nieko geriau nesugalvojom kaip tik mėžtis iš ten dar greičiau sukant rankeną dar smarkiau. Tuo metu atkreipėme dėmesį į gan dažnai pasitaikančius kryžius, pastatytus ant šalikelės uolų. Nuoširdžiai tikėjomės, jog jie yra metaliniai ir veikia it savotiški žaibolaidžiai. Toje atkarpoje pajutom itin gilią pagarbą vietinei gamtai - davė tokį šou, kokio gyvenime nebuvom patyrę.

Po tokių kelių, tokių vaizdų ir įspūdžių, likusios pora valandų iki nakvynės vietos paskendo kažkur asfalte ir džiūstančiuose drabužiuose. Atvažiuojam į vieną brangesnių nakvynės vietų - sodybą, kurią argentiniečio ir amerikietės šeima pasistatė iš šiaudų ir molio, jiems dar padėjo visokie keliaujantys pro šalį ir pusmečiui apsistojantys jaunieji vagabondai, ieškantys meilės, šilumos ir šeimos artumo. Mes ieškojom maisto, alaus, dušo ir įdomių istorijų iš vietinių lūpų. Visko radom su kaupu.

Iš Rimo užrašų:

Suskaičiavau 8 viesulus vienu metu einančius vienas paskui kitą ir keliančius dulkes į keliasdešimties metrų aukštį. Mačiau tokį lietų kalnuose, kuris kelia pagarbią baimę. Važiavau tokiais keliais kokiais dar gyvenime nevažiavęs. Ir niekada dar nebuvau patyręs jausmo, kai iš skurdžios augmenijos įspūdingų platybių įvažiuoji į medžiais ir gėlėmis apaugusį miestelį - oazę. Wow. Vos antra diena kelyje, bet abejoju ar bus dar įspūdingesnių.

Dienos statistika

3 diena. Argentina. Las Flores - Chilecito

Papusryčiavom, susitepėm grandines ir pajudėjom Argentinos šiaurės link, kur turėjom mestis vėl į Čilę, o iš jos nusigauti į vieną pagrindinių kelionės tikslų - Ujunio druskos dykumą Bolivijoje.

Praeitos dienos įspūdžiai Doncės iš vėžių smarkiai neišmušė, tuo tarpu Rimui gerai perkaitino malonumų centrus. Todėl trečiosios dienos su motociklais rytą šiam jautėsi šiokia tokia emocinė duobė, melancholija ir apatija. Visgi, pasibaigus daiktų pakavimo stadijai, ateina momentas, kai viskas pasidaro labai gerai. Tas momentas būna atsisėdus ant motociklo ir paspaudus START.

Iš Rimo užrašų:

Ryte sėdau ant moco be didelio entuziazmo. Atrodo, ką dar galėčiau pamatyt tokio, kad permuštų vakarykštes patirtis. Bet paskui pagalvojau, ko labiau norėčiau: sėdėt prie kompo visą dieną ar sėdėt ant moco Lotynų Amerikoj? Susivokęs atsipaipaliojau ir pačiu laiku, nes vėl įšokom į tokius stebuklus, kad nesugebu perteikt nė žodžiais, nė fotkėm. Važiavau išsižiojęs.

Į dar vieną upės slėnį įriedėjom pro mėlynos spalvos ežerą ir juodų uolų vartus. Tos juodos uolos supo mus kurį laiką, jų šonai raibuliavo saulėje ir žėrėjo nugludintu plienu. Tokių bajerių kaip tame kelyje dar nebuvom matę.

Beveik už kiekvieno kampo laukė vis skirtingos kalnų ir uolų formos, sudėtis, tekstūra bei spalva. Stojom kur galėjom ir kur negalėjom, nes nuodėmė viską praleisti pro šalį 60 km/h greičiu. Be to, reikėjo nuolat hidratuotis.

Dar lėktuve kalbėjom, kad pagal matomas temperatūras ir vaizdą pro iliuminatorių pasiėmėm per mažai šiltų drabužių. Tai štai. Nuo ryto kala +32°C. Greičiausiai tokiose sąlygose pažeidžiamos kūno dalys yra sprandas. Taipogi riešai (jeigu pirštinės su striuke nesueina), veidas irgi lūpos.

Kažkuriuo momentu atsivėrė vaizdas į slėnį, už kurio, žinojom, laukia į horizontą nutįsusi Ruta 40. Visgi iki jos nusigavom tik per kraują.

Rimas užsimanė vaikams pafotografuoti pakelėje besiganančių asiliukų. Jie, aišku, nepririšti ir vaikšto kur nori. Sunku pasakyti, bet gal net laukiniai. Pasakojama, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ar panašiais laikais, asiliukų kaip krovininės transporto priemonės paskirtis Čilėje bei Argentinoje baigėsi ir dauguma buvo perleisti gamtos prieglobstin. Gamta jiems buvusi palanki ir dabar asiliukai jau bandomis laisvai ganosi kalnuose, pampose ir visur, kur tik netingi. Asilai dar pasižymi ir kaip dažniausiai šalikelėse pastebimos dvėselienos. Rimas asiliukus pafotografavo, bet tada vienas jų sukrutėjo, Rimas pasibaidė ir užšoko ant spygliuoto krūmo. Teko traukti iš piršto spyglį ir iš dėžių - vaistinėlę su pleistru. Laimei, tai buvo pirmas ir paskutinis pralietas kraujas. Tačiau ne vienintelis, vadinkime, sveikatos sutrikimas šioje kelionėje. Apie tai dar bus.

Pagaliau stovime šalikelėje ir žiūrime į nacionalinį Argentinos plentą Nr. 40. Prieš akis - į horizontą nusidriekusi legenda. Virš jos raibuliuoja įkaitęs oras, į padangę kyla dulkių debesys. Šitame kelyje Nr. 40 kalė didžiausias karštis, kokį tik esame patyrę - 40 laipsnių pagal Celsijų. Tokiomis sąlygomis rinkomės ilsėtis tik šešėlyje (jeigu rasdavom), nes spigino nejuokingai. Hidratavomės kiek galėjom - dažniausiai turėdavom apie tris litrus vandens per abu. Nenuvažiavom nė šimto kilometrų, o vanduo baigėsi. Kurį laiką teko kentėt ne tik karštį, bet ir troškulį.

Iš Doncės užrašų:

Ruta 40 (arba Kelias nr. 40) - yra ilgiausias Argentinoje. Driekiasi per visą šalies ilgį ir dėl to yra lyg ir “kultinis” tarp keliautojų. Mums juo važiuojant, trys tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt antrame kilometre oro temperatūra pasiekė +40. Mes tų 3722 km žinoma nevažiavome, tik kiek daugiau nei 200 km, bet per juos buvo tiek įvairovės, jog rodos važiuota daug daugiau. Buvo tiesus it styga iki pat horizonto kelias per dykumą, kaip iš amerikietiško paveiksliuko. Buvo dulkių audra, kuri atrodė lyg rūkas virš kelio, buvo vėjo gūsių, kai motociklą reikėjo guldyti kaip geram posūkyje vien tam, kad važiuotum tiesiai, buvo superinių vingių per kraujo raudonumo kalnus apaugusius kaktusais ir dar daug ko buvo. Beje pirmą kartą mačiau, kad pratekėjimas vandeniui būtų padarytas ne po keliu, kaip pas mus, bet PER kelią. Nuo Huaco 80 km kelias bangavo lyg nuo Alantos iki Molėtų ir kiekviena tokia įduba buvo skirta vandeniui pratekėti. Tai reiškia, kad per liūčių sezoną kelią kas kelis šimtus metrų kerta tūkstančiai vandens upelių. Keletą jų teko ir pravažiuoti. Pirmasis kaip tyčia pasitaikė per dulkių audrą, kai matomumas buvo vos keli metrai į priekį. Iš pradžių galvojau, kad kelią vėjas užnešė smėliu, bet jį greitai vėl nupūtė ir pasimatė vanduo. Ir tas per kelią tekantis upelis turejo daugiau vandens nei aš įsivaizdavau.

Iš Rimo užrašų:

Aišku, didžiausias įspūdis buvo važiuoti per viesulų žemę - plynę, kur iš abiejų kelio pusių keliolika viesulų į debesis kelia dulkes. Nu ir, aišku, sustoti bei nusišvilpti žiūrint į vieną tokį reiškinį. Ne ne, jau vėliau sako degalinės darbuotojas, tai nėra tikri tornadai. Tikriesiems vėjo nepakanka. Bet jo pakako dulkių debesims ir tokiems gūsiams, kad vos neišpučia moco iš klyno.

Dešimtys kilometrų tirštame karštyje baigėsi įspūdingais raudonais kanjonais ir jų dugnus nusėjusiais didžiuliais kaktusais.

Dar po keliolikos kilometrų serpantinais, poros neįsimintinų tiesiųjų ir dokumentų patikros (visi dokumentai tvarkingi) pasiekėm tos dienos kelionės tikslą - Chilecito miestelį, su tokia pačia pagrindine aikšte ir ją supančiais barais, kokia gali džiaugtis beveik kiekvienas Argentinos miestelis tose, o gal net ir kitose platumose.

Iš Doncės užrašų:

Šios dienos įspūdis - erdvės. Pirmą kartą patyriau, kad yra vietų kur gali valandą ar daugiau važiuoti ir aplink nebus ne tik jokio žmogaus pėdsako ar ženklo, bet ir nusukimo nuo kelio. Gali tik važiuoti, nes sustoti nėra kur - jokio šešėlio, ir nėra ko - nes aplink totali tuštuma ir karštis.

Dienos statistika

Pietūs Huaco miestely įstrigo atminty dėl savo atokumo. Atvažiavom į visiškai tuščią dulkėtą neasfaltuotų gatvių Baltosios Vokės populiacijos miestelį esantį už kelių kilometrų nuo Ruta 40. Pasiskirstę į komandas šiaip ne taip radom vieną užkandinę. Įėję pro duris patekom į didelę svetainę su keliais stalais. Jos savininkė Teresa, moteris vaikštanti lėtai ir sunkiai, pasakė, kad valgysim milanesą, kas, iš principo, yra karbonadas su pomidorais ir keliais salotų lapais. Mes nesiginčijome. Pavalgėm ir prie motociklų, nusprendę nerizikuoti, gurkštelėjom po šlaką turimo romo.