Mozelio slėniai ir du seni BMW

Viename bare Tryro pakraštyje turėjom nemažai kalbos. Apie savo motociklus, apie rislingo vynuogių slėnius, apie rytojaus orą ir dar keletą istorijų. Rankoje laikiau rasotą vietinio alaus bokalą, kuris rasdavo vis kitą vietą ant staliuko.

— Imk, tu visada pasidėk po bokalu, - sako man Kęstas, stumdamas alaus padėkliuką.
— Kodėl?
— Nes čia Vokietija, čia taip priimta. Tokia tvarka.

Reikia pripažinti, mažai šios istorijos dedamųjų yra lengvai nuspėjamos. Pirma, Vokietija, nors didelė, įvairi ir, kaip vėliau supratau, tikrai graži šalis, nėra nė viename mano motociklų kelionių svajonių sąraše. Jeigu ir būtų, tai tikrai kažkur to sąrašo pabaigoje.

Kita vertus, laikas buvo tinkamas. Mano bičiulis Kęstas, lėtai sukiodamas autobusiuko vairą, telefonu vis informuodavo apie plevėsuojančias vokiškas vėliavas ant tiltų bei mažuose, kaip visad per daug tvarkinguose miesteliuose. Buvo spalio 3-ioji, nacionalinė šventė, viena iš tų svarbių dienų Die Wende procesui, arba Vokietijos susijungimui. Šiemet yra 35 metai nuo sienos griūties. Šventiška kelionės pradžia.

Antra, mudviejų su Kęstu motociklai yra matę geresnių laikų. Maniškis, gražiai mėlynas BMW R75/7 (1977) pastaruosius ketverius metus buvo archyvuojamas garaže ir laukė kol jį nuoširdžiai pamylės. Tas laikas dar nebuvo atėjęs, nes būtent po šio sezono pabaigos ratuko aš turėjau detaliai susirašyti visus trūkumus ir ramiai su jais medituoti iki pavasario.

Kęstas turėjo plytą. Skraidančią plytą (flying brick arba fliegender Ziegelstein), kaip anglai pakrikštijo visus K serijos motociklus su horizontaliai gulinčiais trijų (K75) arba keturių (K100) cilindrų varikliais. Šita ryškiai raudona 1000cc plyta buvo viena pirmųjų iš galingiausios K100 serijos (1984) ir taip pat laukė savo meilės valandos. Kęstas dar tęsė pažintį su ja, o faktas, kad kelionėje 40 metų senumo technika gali parodyti kažkokių kaprizų, buvo priimtas kaip visiškai natūralus dalykas.

Būdami tokių metų visi turim savų čiūdų, mums jie nemaišo, gal tik aplinkiniams sunkiau.

Kažkada šitie motociklai buvo geriausia, ką vokiečių inžinieriai gali pasiūlyti. Inovacijų ir dizaino standartas. Tik technika neturi savybių gerėti su amžiumi. Vokiškas rislingas — priešingai. Įdomu tai, kad ilgą laiką vokiškas vynas buvo vertinamas kaip pigesnė alternatyva itališkiems ir prancūziškiems, tačiau dabar nuomonė keičiasi. Mozelio upės slėniai, kur tos rislingo vynuogės auga, yra, palyginti, šiaurėje, todėl dėl klimato vynuogių nebūna daug, bet to, slėniai yra statūs ir jas auginti, prižiūrėti bei skinti nėra paprasta.

Vingiuoti Mozelio slėnių keliai tinka motociklizmui. Laikas gražus, medžiai jau rausta ir gelsta. Gurkšnodami tą vis gerėjantį vokišką vyną, nuspręsime, kur mūsų motociklų vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Ar jie jau pasenę? Gal su amžiumi jie taip pat turėtų būti vertinami vis labiau?

Per Reiną einančias baržas galėčiau stebėti be galo. Jos turi kažką tokio hipnotizuojančio. Panašiai kaip kiti žiūri į dangų naktimis ar skaičiuoja kiek kokių lėktuvų nusileido, aš be pabaigos galėčiau žiūrėti į tuos laivus. Buvo vos keli laipsniai šilumos, mašinų langai apšalę, todėl neturėjome, kur skubėti. Baržos išnirdavo iš rūko tylomis ir plaukdavo be garso. Kai kada pilnos, mažiausiai 100 metrų ilgio. Tos, kurios eina prieš srovę, yra dar lėtesnės. Dieną žadėjo saulę ir mažiausiai +14.

Pagal planą kelionė nebuvo tolima — nuo Koblenco aukštyn upe iki Traben-Trarbacho, tada iki Tryro prie Liuksemburgo sienos. Keli šimtai kilometrų, jeigu imtume kelią palei Mozelio kilpas. Aplinkui kalvos: iš rytų - Hunsriukas, iš vakarų — Eifelio kalnai ir toliau Ardėnai.

Koblencas, kur Mozelis įteka į Reiną, Kęstui asmeniškai yra meilės miestas. Tos kitos meilės, ne motociklams.

Noivyde, maždaug 20 kilometrų nuo Koblenco, kur išsikrovėme savo motociklus, ilgokai brūžinu starterį. Nieko. Šalta, galvoju. Tada motociklas pasipurto ir vėl užgęsta. 77-ųjų R75/7 jau nebeturi kickstarto. Nors šitoje situacijoje ir kikas nepadėtų — tik pasijustų vakare, lyg būčiau viena koja lipęs į kalną. Galiausiai kažkaip išsipurto, užsikuria ir jau netoli Koblenco atgauna pilną savo dvasią: žemi malonūs sūkiai perduoda vibraciją iki pat ausų galiukų. Man patinka.

Gyvenvietės nesibaigia, tik ženklai keičiasi. Į šiaurės vakarus eina senasis Bonos kelias, į buvusią VFR sostinę iki tos 90-ųjų spalio 3-osios. Į rytus — Maincas ir Frankfurtas. Praleidžiam Mozelio žemupį, kuris šį šventinį savaitgalį būtų užkimštas sėkmingais vokiško socialinio draudimo pavyzdžiais. Dar 20 kilometrų važiuojam į rytus palei Reiną ir tada kylam į Hunsriuko kalvas, kad vėliau serpantinais nusileistume iki Mozelio slėnių.

Kylam gražiais vingiais medžių paunksnėmis, Kęstas priekyje, bet užuodžiu, kad kažkas ne taip. Degančio ferido kvapas. Koks nors žioplys, galvoju, sudegino sankabą. Kęstas sustoja kone ant aštriausio vingio.

— Netraukia mocas!

Galinis stabdžių diskas užkirstas. Važiuodamas su litriniu varikliu ne iškart pajusi, bet dabar kai kurios plastikinės mazgo dalys jau buvo susiraičiusios nuo karščio.

Ne pasaulio pabaiga, esame pradėję kelionę ir blogiau. Pilam vandens ant karšto disko. Iš po sėdynės Kęstas išsitraukia originalų įrankių komplektą ir per 20 minučių išardo užsikirtusį stabdžių suportą. Visą likusią kelionės dalį jis stabdys tik su priekiniais, o savo dešinę koją, apautą originaliu konversu, prisiriš gumyte.

Iki pat vakaro tai leisdavomės link Mozelio kilpų, tai vėl kilom į kalvas, o aš, gan banaliai, mąsčiau apie įrankių komplektus. Pagal ordnungą, vokietis paliko Kęstui visą originalų rinkinį. Maniškio R75/7 įrankiai kažkur pradingo keičiantis savininkams. Ar tai reškia, kad aš (technine prasme) esu visiškai nepasiruošęs keliauti retro motociklu? Turiu tik tokias multifunkcines replytes su atlenkiamu peiliuku. Iš Norfos.

Kelioniniams įrankių komplektams yra skirta atskira filosofijos šaka. Laisvai galėtumėt praleisti savaičių savaites skaitydami keliautojų forumus, apie tai, kokius jie vežiojasi įrankius ir kaip juos susipakuoti; galėtumėt išleisti ne vieną atlyginimą tuos įrankius bandydami ir žavėtis, kad apie viską pagalvota į priekį. Vienas pagrindinių šios mąstymo mokyklos elementų — empiriniai bandymai, t.y. garaže motociklą remontuoti reikia tik tais įrankiais, kuriuos vežiesi kartu.

Susipakuoti kelionei motociklu

Pažintis su rašytoju ir keliautoju Tedu Simonu, kuris pasaulį motociklu apkeliavo 1978-aisiais.

Rūdys niekad nemiegaViktoras Jakovlevas

Seniai praėję tie laikai, kai gamintojai pridėdavo originalius įrankius motociklo remontui. Kita vertus, perfrazuojant legendinę Roberto M. Pirsigo frazę, svarbiausia senovinio motociklo dalis yra ne įrankiai, ne retrovas šalmas, o motociklistas. Kas iš to, kad turi įrankius, jeigu nežinai į kurią pusę varžtai sukasi?

Naujesni genda rečiau. O jeigu jau sugenda, tai atsuktuvu nesutaisyti. Nors atsuktuvą vežiotis visada gerai. Sukryžiuoju pirštus ir užsirašau į namų darbų sąsiuvinį:

Žemyn pro vynuogynus nusileidžiame prie Mozelio, keletas tiltų ir mus pasitinka riebus katinas su iškelta rislingo taure. Pasiimame porą vietinio balto Schwarze Katz vakaro aptarimui Traben-Trarbache.

Sekančią dieną, kol tuo pačiu stiliumi — per kalvas, palei upę ir pro vynuogynus —atvykome iki Tryro, mintyse jau buvau sudėliojęs R75/7 trūkumų sąrašą ir būsimo remonto eigą.

Kęsto sąrašo pradžią jau žinome. Jis dar norėtų didesnių dėžių, kad tilptų daugiau rislingo ir džiaugiasi drąsesnėmis padangomis, kurias pakeitė dar Lietuvoje.

Abu motociklai pasako daug apie savo laikmetį. Maniškis R75/7 yra vienas retesnių opozitų iš visos BMW orinukų serijos. Jis ėjo vos trejus metus, o 745cc variklis pasiekdavo 177km/h greitį. Žurnalas Bike savo laiku rašė, kad šitie motociklai yra net greitesni, nei teigia gamintojas. Nesiruošiu to bandyti, nors aplink Mozelį, regis, vokiečiai išbando savo naujų motociklų galimybių ribas imdami posūkius viršgarsiniu greičiu.

BMW nesakė, kad šie motociklai yra greičiausi, lengviausi ar galingiausi. Be to, juose nėra daug ko, be ko neįsivaizduojamas joks šiuolaikinis baikas: nėra ABS, elektroninio degimo, įpurškimo, net benzino plūdės (yra du kraneliai ir dvigubas rezervas), ką jau kalbėti apie dar prašmatnesnes sistemą, pavyzdžiui, praslydimo kontrolę (traction control). Bet inžinieriams iš Bavarijos pavyko sukurti kai ką ilgaamžiško — Die Machine.

Bet orinukų riba buvo pasiekta. Baigiantis aštuntajam dešimtmečiui, BMW susidūrė su keliomis problemomis: ir JAV, ir Europoje atsirado ekologijos normos, reikėjo pradėti galvoti apie mažesnį kuro suvartojimą. Inžineriniu požiūriu tai buvo lengviau pasiekti su daugiau cilindrų, kur kiekvienas yra mažesnio tūrio. Ir su (tais laikais) naujoviška įpurškimo sistema.

Be to, kas buvo nesuprantama vos už kelių šimtų kilometrų — planinės ekonomikos rytuose — konkurencija buvo didelė. Tuose pačiuose moto žurnaluose motociklai buvo lyginami pagal greitį. BMW reikėjo vytis Hondą. Taip gimė plyta, galėjusi paskraidinti pilotą 215km/h greičiu.

Šiandien šito motociklo dizainas gali kelti įvairių emocijų; net ir tais laikais buvo seksualesnių modelių. Kita vertus, K100 net pirmavo pagal kai kurias smulkias dovanėles: pavyzdžiui, plytoje, jau buvo atskiras ekranėlis, kuris rodo, kuris bėgis įjungtas.

Vokiečiams ir pavyko, ir nepavyko vienu sykiu. Variklis laikomas labai patikimu ir prižiūrimas lengvai gali prasukti šimtus tūkstančių kilometrų. Bet konkurencijos iš Tekančios Saulės šalies jis neatlaikė. Kaip ir pykčio iš ištikimų markės gerbėjų, kurie norėjo tik opozitinio variklio... todėl teko orinuką tobulinti ir dar dešimtmečiui grąžinti į gamybą. Bet tau jau kita istorija.

Vien faktas, kad abu motociklai pergyveno savo amžių ir istoriškai gan sudėtingus laikus, yra iškalbingas. Net pagal šiandieninius standartus R75/7 puikiai tinka keliui. Neskaitant to varvančio benzino kvapo, nejaučiu, kad važiuočiau senoviniu motociklu, kuris baigia penktą dešimtį ir kurio dizainas mažai keitėsi pastaruosius 70 metų. Ir ne aš vienas vis dar suku kilometrus ant šitų motociklų. Galbūt todėl įrankiai remontui kelyje tiesiog išėjo iš galvos prieš kelionę.

Tą patį galima pasakyti ir apie K100. Tik, ehm... rūdys niekad nemiega, o mašinos iš praeities mėgsta, kai prie jų kas nors prisiliečia.

Šioje kelionėje pasukom ir sentimentaliu keliu. Jau po Berlyno sienos, po Nepriklausomybės, maždaug tuo metu kai BMW pagamino savo paskutinį R serijos opozitinį orinuką, Kęstas tapo Vokietijos rezidentu ir gyveno šituose kraštuose, Idar-Oberštaine.

Po susijungimo rusų armija išėjo iškart; sąjungininkai buvo daug lėtesni (paskutinis britų kontingentas išvyko 2019). Baumholderyje JAV kariai buvo (ir, iš dalies, vis dar yra) svarbi vietinės ekonomikos dalis. O Amerikos kultūrinė įtaka pokyčiams buvo milžiniška. Net Angela Merkel, kuri užaugo rytinėje VDR, svajojo, kad išėjusi į pensiją keliaus po Ameriką klausydamasi Briuso Springsteeno.

Tuo metu Kęstas, dažnas svečias Baumholderyje, turėjo nuolatinį kontaktą su ta amerikietiška laisvės dvasia, poliruodamas savo anglų ir mokydamasis vokiškai.

Tą dieną, kai per lietų lėkėm A1 autobanu, buvo praėję keli dešimtmečiai nuo paskutinio jo apsilankymo Baumholderyje. Net vairuodamas savo BMW per lietų, jis skėsčiojo rankomis tai į kairę, tai į dešinę, rodydamas, kur kas buvo, ir ką jis veikdavo. Kai kas likę, kai kas jau uždaryta. 8-oji JAV pėstininkų divizija, po 17 metų Baumholderyje, buvo emocingai išlydėta dar 2009-aisiais.

Po Krymo aneksijos 2014-aisiais JAV didina savo karių skaičių Baumholderio bazėje, atnaujina barakus ir kitą infrastruktūrą, treniruojasi su Bundesvero kariais. Tačiau miestelis, spaudos tituluojamas kaip amerikietiškiausias visoje Vokietijoje, yra tikrai matęs geresnių laikų.

Dar už 50 kilometrų į rytus, yra Heppenhaimas, Lampertaimas ir Hiutenfeldas kur vis dar veikia lietuviška Vasario 16-osios gimnazija, dar kiek toliau — Bavarija, kur gimė mudviejų motociklai. Nusprendėme, kad grįšime čia, kai abu BMW bus ordnunge, o dabar vėl leisimės į Mozelio slėnius, kur aš nuo kalniuko galėsiu stebėti savo baržas, o Kęstas į savo motodėžes pakrauti balto rislingo vakaro aptarimui.

Paremkite žurnalą

vienkartinė parama keliams litrams benzino

Rūdims negaila