Pavydas Alpėse
Kaip aš jums pavydžiu, motociklininkai! Pavydžiu visko, ko negali kelionėse suteikti automobilis.
Kelionė motociklu tikriausiai visai kitokia, nepalyginamai geresnė ir įdomesnė. Taip ar labai panašiai aš metų metus galvojau, kelionėse nulydėdamas akimis mocus. Aš neturiu moco teisių, teturėjau keletą pyrdų ir kartą draugas pravežė Silver Wingu, tuo mano patirtis su mocais ir baigiasi.
Bet šiemet per ilgas ir neskubrias atostogas, kuomet gerokai išmaišiau Alpes Austrijoje, Slovenijoje ir Italijoje, aš ėmiau atidžiau stebėti mane supančius motociklininkus, bandydamas suprasti, o tai ko gi aš būtent pavydžiu?
Ha, taigi aišku ko - greičio! Mocas = greitis. Bet pala pala, greitkeliuose skutant su visu srautu 140-150, mes mocus tik lenkėm, mus kelis kartus aplenkė tik riaumojantys dideli kruizeriai, kaip bebūtų keista, baltarusiškais numeriais. Absoliuti dauguma kitų malėsi tarp fūrų ir greitos lengvuškių juostos, bandydami išvengt pirmųjų ir netrukdyt antriesiems.
Kalnuose, serpantinuose, greičiu irgi nekvepia. Jeigu bendras srauto greitis būdavo mažesnis, nei norėtųsi, dažnu atveju priekyje rasdavai mocų koloną. Išdidžiai linguodami 180 apsisukimuose, jie užimdavo visą plotį, nepalikdami šansų aplenkti net tose retose tiesiosiose.
Ne, žinau ko dar pavydžiu - gaivaus oro ir vėjo dvelksmo, štai apie ką kelionė mocu! Bet kiek važiuodamas stebėjau, visi uždarais šalmais ir net nuleistais stiklais. Koks čia vėjo dvelksmas, pievų kvapas ar vėjo gūsis į veidą bus, nežinau. Tarpusavyje su savo kompanionėmis irgi tikriausiai šneka per interkomą šalme, kaip ralio lenktynininkas su šturmanu. Galbūt ir romantiška, ką man, automobilistui, suprast.
Beje, moterys. Čia tik Lady Gaga romantiškai sėdi gale, kai Bradley Cooperis jai lėtai glosto šlaunį, arba Lana Del Rey slo-mo be šalmo taisosi plaukus ant čioperio. Realybėje aš mačiau degalinėse ant bortelio sėdinčias merginas, iki pusės nusirengusias tas kosmonautų uniformas prie +30, įraudusiais veidais ir pavargusiais žvilgsniais, nes kelionė matyt dar laukė netrumpa.
Na pala. Mašina - griozdas. Taip, reiškia aš pavydžiu motociklininkams lengvumo, manevringumo! Bet sąžiningai, kiek prasilenkiau ir kiek mačiau sustojimuose, lengvumo ten irgi buvo ne fontanai. Tašės numatytose vietose, tašės nenumatytose vietose, kažkas užkrauta, pririšta, užveržta. Neatrodo, kad tokį daiktą būtų malonumas į 18% įkalnę su staigiu posūkiu guldyt, kad ir kokie nuostabūs vaizdai vertųsi tolumoje, prarajoj. Per beveik 3 tūkstančius kilometrų prisiminiau gal tik porą tikrai lengvučių laigančių eisme, guldančių ir nardančių greičiausiai Dukačių, Italijoje. Bet jie, aišku, buvo be jokių tašių, o todėl matyt vietiniai, išlėkę vakaro raidui, tai čia apie keliones netinka.
Ir taip bestebint aš ir pradėjau galvot - o ar aš tikrai kažko jums pavydžiu? Pavyzdžiui, ne kartą prasilenkus su porelėmis galinguose kabrikuose - ar tai būtų šiuolaikinis Poršas, ar vintažinis Jaguaras, aš nuoširdžiai pavydėdavau to vėjo plaukuose, komforto, greičio ir galios. Bet mocas? Eh, nežinau, nežinau. Galbūt, su nerealia kompanija, kai visi minėti faktoriai visiškai negroja, o svarbu tik bendrumas. Nepabandęs nesužinosiu.
