Solo Ispanijoje Pirėnų šlaitais
Keturios dienos per Kataloniją, Aragoną ir Navarą su naujuoju Honda XL750 Transalp.
Lietus
Vos tik pamačiau šviesą šito ilgo tunelio gale, užlaužiau gazą, motociklas suošė ir rovė į priekį vos per kelias sekundes įsibėgėdamas nuo 80 iki 140 km/h. Iškart supratau, kad net du dalykai yra be ryšio: pirma, nežinau kaip, bet pražiopsojau posūkį, ir dabar nebebuvo kaip išsukti iš mokamos autostrados. Antra, nors Barselonoje dar saulėta, čia, kitoje kalno pusėje, viskas bolavo nuo tiršto lietaus ir keli dideli lašai jau nukrito man ant stikliuko.
Taip jau būna kai bandai sutaupyti su pigiomis avialinijomis. Viskas susideda į krūvą. Sėdėjau su kitais 200 žmonių pilname lėktuve, o kapitonas kas pusvalandį vis atsiprašydavo, kad dar negalime skristi. Ir taip daugiau nei dvi valandas. Galiausiai, kai lėktuvas iš Londono nutūpė El Prat oro uoste, jausmas buvo lyg po transatlantinio skrydžio. Diena buvo ištirpusi. Permokėjau už taksi. Kažką greitai, brangiai ir gan vidutiniškai suvalgiau. Nepamačiau, kad neveikia USB kroviklis ant motociklo. Greičiausiai, kažką dar pamiršau, ir ėmė nervas, nes niekaip neprisiminiau ką. Dabar dar šita liūtis.
Buvau pirmas iš motociklistų sustojęs šiaip jau labai neypatingoje Repsol degalinėje. Vienintelis geras dalykas buvo stogas nuo lietaus. Pačio baisumo išvengiau, todėl dabar tiesiog stovėjau atsirėmęs į savo vienintelio pakeleivio - naujojo Honda XL750 Transalp sėdynę ir žiūrėjau, kaip stoja kiti ir permirkę lipa nuo motociklų bei motorolerių. Greitai šitoje laikinoje priedangoje jau buvo 9 ar 10 dviračių transporto priemonių.
Vienas pažiūrėjo į mane, įsikando cigaretę ir linktelėjo.
- Kaip manai, ilgai čia taip lis? - paklausiau
- Manau, kad valandų valandas, - atsako Omaras išpūsdamas dūmą.
- Jūs, matau, gyvenime esate pesimistas, - nusišypsau.
- Buvau optimistas kažkada, bet dabar jau nebe.
Pagalvojau apie save. Nežinau, pesimistas aš, ar optimistas. Tiesą sakant, ir vieni, ir kiti nevertina realybės tokios, kokia ji yra, mano, kad nuojauta ir patirtis jų neapgauna. Optimistai, manrods, yra per dideli naivuoliai, o pesimistai... sunku su jais ir jų bambėjimu. Net ir dabar Omaro sūnus bandė parodyti tėvui, kad šis neteisus - libero, libero, mojavo rankomis į tolumoje besigiedrinantį dangų. Aš linkęs palaukti, pažiūrėti, kaip bus, ir tik tada daryti išvadas.
Po maždaug 40 minučių vėl atlenkiau Transalpo rankeną ir vis žvalgydamasis į tamsius ir sunkius debesis tolau nuo Barselonos. Mašinų mažėjo, keliai siaurėjo, vingiai aštrėjo ir dar prieš sutemstant įvažiavau į Kardoną, nedidelį miestelį su viduramžių pilimi ant kalno. Vaikai žaidė futbolą stadione prie mokyklos, ispanai jau slinko savo neprotingai vėlyvos vakarienės ir vėl pradėjo lyti. Užrakinau motociklo vairą, užsimečiau kuprinę ant pečių ir tik paskutinę minutę, apsižvalgęs viešame parkinge prie gatvės, prisiminiau Antono Alabau pasakojimus, kaip čia jie vagia motociklus.
Iš jo firmos nuomojuosi motociklus pastaruosius ketverius metus, kai pabėgu nuo šeimos ir darbų keletui dienų, bet niekad nebuvau sutikęs jo gyvai. Barselonoje jis detaliai paaiškino, kaip reikia užrakinti motociklo stabdžių diską specialia spyna, kur parkuoti, o aš stebėjausi, nes tai man atrodė perdėtas atsargumas. Sakau, reikia organizuotos nusikalstamos grupuotės norint pavogti sunkų motociklą ir būtina žinoti, kaip jį realizuoti po vagystės. Be to, nors ir naujas, motociklas nėra iš brangiųjų - net perkant tiesiai iš salono galima tilpti į €10.000. Jie organizuotai ir daro, pasakoja jis - privažiuoja su autobusiuku, keliese įsimeta mocą per šonines duris, išardo ir konteineriais išplukdo į Maroką ar dar toliau į Afriką.
Sumoku už požeminį rakinamą parkingą dar €13, ten užrakinu stabdžių diską ir vairą. Reikia gyvenimą priimti tokį, koks jis yra. Aš realistas.
Kardonos gatvės vakare
Rūkas kilo nuo kalvų po vakarykščio lietaus, bet diena žadėjo būti nebloga. Neturėjau jokio konkretaus plano ir jau susipakavęs maigiau navigaciją ieškodamas vingiuotų kelių ir ką nors sakančių miestelio pavadinimų. Pamplona! Niekad nesu buvęs, Hemingvėjus, San Fermino festivalis. Galiu nulėkti iki ten per 6 valandas, galiu siaurais keliukais važiuoti ir 10 dienų. Jeigu važiuosiu asfaltu, bet kuo siauresniais keliais, turėčiau Pamploną pasiekti per 2-3 dienas ir turėsiu pakankamai laiko grįžti. Kuo arčiau Pirėnų, tuo keliai vingiuotesni.
Pasižymėjau ir keletą žvyrkelių, kad patikrinčiau, kaip Transalpas elgsis su manimi.
Saulės dar neiškepintas kraštovaizdis
Stabteliu Ponts miestelyje išgerti kavos. Pilna mašinų prie tų kelių kavinių, atrodo lyg koks festivalis. Šalia manęs sustoja du vyresni motociklistai iš Barselonos ir vienas kitam padeda nusiimti lietaus aprangos kelnes, kurios nuolat stringa už batų: vienas tempia, o antras strykčioja ant vienos kojos. Paskui apsikeičia. Visada taip su tom kelnėm. O net nelijo. Sulenda abu į telefoną, braukia žemyn pirštu kaip kokį Tinderį ir džiaugiasi: curvas, curvas.
Visi čia dėl tų posūkių atvažiavome. Dažniausiai imu juos 3-4 bėgiu, o tachometras rodo apie 4000 RPM. Antonas pasakojo, kad pakeitė priekinę žvaigždutę, kad būtų daugiau jėgos ir nebereikia laikyti tokių didelių apsukų. Ausiai maloniau, kad mocas taip nekaukia.
Šiauriau visų pagrindinių kelių vedančių į Hueską lieku visiškai vienas - nesutikau nė vienos mašinos pastaruosius 20 kilometrų. Gal dėl to, kad keliai čia labai siauri, gal dėl to, kad vis dar siesta. Keliukai tokie, kad tik viena mašina pravažiuotų, bet vis dar asfaltas. Posūkiai jau aštresni ir nežinodamas, kas galėtų laukti už kampo, dažniau numetu greitį.
Vienam tokiam neypatingam kaime pavadinimu Yaso prieš pat staigų posūkį tiesiai po bažnyčios varpine pamatau ženklą: Camping. Cerveza. Turi užkandžių, ledų, alaus, maistas, žinoma, tik vakare. Galima ir nakvoti, bet šiai nakčiai viskas užimta. Kita vertus, man ir per anksti: laikrodis rodė keturias, galiu kelyje būti dar mažiausiai porą valandų. Šeimininkas, atliekantis barmeno (kaip ir matyt visas kitas) funkcijas šypsodamasis išlenda tik po maždaug 10-15 minučių. Įmušu mažą alaus ir supuosi plastikinėje kėdutėje kokią valandą. Siesta.
Kempingas ir baras visiškai eiliniame šiaurės Ispanijos kaime.
Kai įvažiavau į Ayerbę, maždaug 60 km už Hueskos, miestas jau klegėjo nuo žmonių keliose lauko kavinėse - visi sėdėjo ir gurkšnojo alų, nors maistas, kaip įprasta tokiose mažose ir atokiose vietose - tik po aštuntos. Gana, pagalvojau, nuvažiavau daugiau nei 300 kilometrų tais vingiais, ant motociklo jau 9 valandas.
Užrakinu Hondos stabdžių diską prie viešbutėlio ir atsisuku nuo dvitakčių simfonijos: devynios daiktais apkrautos Vespos prisiparkuoja šalia. Prancūzai. Įsišnekam su vienu. Šiandien jie persirito per Pirėnus, rytoj važiuos piečiau link Bardenas Reales pusdykumės ir tada atgal. Džiaugiasi, kad negavo lietaus. Jų svajonė - važiuoti pažiūrėti tų beprotiškų motociklų lenktynių Isle of Man saloje, kur motociklistai lekia visu greičiu per gyvenamus rajonus. Ko tik neprisigalvoji lėtai riedėdamas tomis Vespomis.
Pamplona
Tamsūs ir sunkūs debesys kabėjo ant uolų ir nejudėjo. Taip jau būna kalnuose, vėjas atpučia ir jie užstringa. Žinojau, kad į juos įsirausiu visiškai netrukus, tik nemaniau, kad taip stipriai. Kelis šiandien suplanuotus neasfaltuotus kelius išbraukiau iš navigacijos, nes minkštas priemolis nežadėjo nieko gero. Vis prisimindavau Mindaugo Šukio nuotykius panašioje situacijoje - eiti pėsčiomis įmerkus Transalpą į purvą neatrodė geras variantas.
Ramybės man nedavė ir vienas ūkiškas klausimas: tie maži viduramžių kaimeliai gal ir faina, bet kodėl ten nėra nė vieno stogelio? Įvažiavau į vieną tikėdamasis bent menkiausios priedangos nuo krušos. Galiausiai pradėjau keiktis garsiai šalme, kai sustojau stačioje bruko nuokalnėje siauroje gatvėje, abiem rankomis laikydamas vairą, o nuo stogo varė vandens srovė. Motociklą pastačiau kažkam tiesiai ant slenksčio, nes tai buvo vienintelė lygi vieta. Pats stovėjau prisiplojęs prie akmeninės sienos ir laukiau, kol stichija pasibaigs.
Toliau kelias tiesinosi, o netoli Pamplonos - vėl curvas. Keliai jau buvo platesni, greitis didesnis, asfaltas, kuris ir šiaip nepriekaištingos kokybės, čia buvo sausas, todėl jau pripratęs prie motociklo, jaučiausi vis drąsiau.
Pamplonoje suvalgiau dvi ispaniškas bombas su abiem - salsa brava ir alioli -padažais.
Pamplonos gatvės ir paminklas Ernestui Hemingvėjui prie koridos arenos
Transalp
Aš norėjau išbandyti šį motociklą nuo tos dienos, kai Honda paskelbė apie jo atgimimą. Esu važinėjęs su seniausios kartos Transalpu - šito XL750 seneliu (jie šiek tiek mažesni ir dar turėjo V-twin variklį bei karbiuratorius), aną pavasarį praleidau savaitę ant Hondos flagmano - Africa Twin, kuris, gan komiškai, po minimalių patobulinimų, praėjus ketveriems metams po išleidimo, tapo metų motociklu Lietuvoje.
Supraskite teisingai, Africa Twin yra japoniškos inžinerijos šedevras, jis nuostabus, bet manęs neapleidžia jausmas, kad jis per didelis ir jame visko tiesiog per daug, ypač mygtukų ant vairo ir pasirinkimų prietaisų skydelyje. Ir per brangus savaitgalio ratukams. Už tokią kainą (20+ tūkst. eurų) galima apvažiuoti ne vieną kontinentą.
Dar mažiau norėčiau atsibusti vidury nakties nuo skardinę konteineryje skrebenančios katės ir galvoti, kad tai organizuota nusikalstama gauja krauna į busiką mano mocą.
Nesu labai priklus motociklams, bet visą kelionę tyčia stengiausi surasti ką nors, kas mane erzintų ant šito Transalpo. Naujasis XL750 Transalp sakyčiau yra 65% Afrikos. Mažoji Afrika, kaip sako Hondos atstovai.
Abi pėdos iškart yra ant žemės, kai to reikia (mano ūgis 1,82), jis manevringas dideliame mieste net su dėžėmis (Barselonoje gyvena 5 mln. žmonių, nelandžiosi į tarpus - niekur nenuvažiuosi), gerai stovi tiesiame kelyje, dėl žemo svorio centro galima užtikrintai guldyti posūkiuose, neapgaulingas ir minkštas ant žvyro (kur vis dėlto nuvažiavau).
Sėdėjimas patogus, o tas nedidelis stiklas puikiai nuima vėją nuo vairuotojo galvos. Kasdien ant motociklo praleisdavau 8-9 valandas ir nesijausdavau pavargęs.
Mane ypač žavi, kad jis paprastas: prietaisų skydelis rodo, tik tai, ką reikia ir visos knopkės yra savo vietose. Kelis važiavimo režimus (Standart, Rain, Gravel) galima lengvai pasikeisti važiuojant net nežiūrint, ką veikia kairės rankos nykštys. Skydelis greitai užsikrauna, o motociklą gali kurti vos pasukus raktelį. Kai anąkart važiavau su Africa Twin, po kiekvieno užvedimo reikėdavo paspausti confirm prietaisų skydelyje... Tikiuosi jie tą ištaisė.
Galios yra sočiai (68kW) ir greitį jis ima labai greitai - užtenka kelių sekundžių ir jau 100 km/h. Kuro suvartojimas ~4,2l/100km. Ir man patinka jo garsas. Ir jis perpus pigesnis už Afriką.
Donatas Stundis
Daugiau apie tai, kaip Lietuvoje perkamas motociklas
Nežinau kodėl, bet spėju, kad dėl marketinginių triukų, Honda dar neišleido šito Transalpo su automatine greičių dėže (DCT). Tas patikimas automatas, mano kuklia nuomone, yra geriausia, kas nutiko motociklams per pastarąjį dešimtmetį. Tada šitas mocas būtų fantastiškas.
Man šitas motociklas buvo įdomus būtent dėl to, kad jis yra Transalpas - praktiškai kiekvienoje chebroje yra bent vienas, kuris turi mocą tokiu pavadinimu ar turėjo. Vis žiūrėdavau Youtube dienoraščius žmonių, kurie Transalpais metų metus keliauja per pasaulį. Ponios ir ponai iš Hondos marketingo skyriaus puikiai žino, kad reikia emocijų ir istorinės patirties norint, kad pardavimai sėkmingai eitų.
Transalpas man įdomus, nes padėjo įgyvendinti daugybę svajonių. Yra kitų modelių, kuriems aš nejaučiu jokių emocijų, arba panašiai tiek, kiek naujo modelio žoliapjovėms (pvz. Husqvarna Norden 901 ir visiems kitiems KTM'ams).
Tiesa, yra vienas neišbandytas dalykas: motociklas turi patikti ir keleiviui. Mano atveju - šeimos ūkvedei ir židinio sergėtojai. Nusiunčiau šią nuotrauką žmonai po kelionės, rašau, važiuotum su tokiu? O ji nukirto lakoniškai: nepyk, keleivio sėdynė man neatrodo patogi.
Pesimistė.
