Tepaluotų pirštų garažas
Tokių garažų Kopenhagoje vos prieš keletą metų buvo kur kas daugiau. Dabar rimtesnius galima suskaičiuoti ant tepaluotų rankų pirštų.
Ilgai ir sunkiai darbo savaitei įpusėjus, į priekį varė vienintelė mintis – penktadienio vakarą sėsiu ant motociklo ir nuriedėsiu iki „Tepaluotų pirštų“ garažo. Tenai – tradicinis „Penktadienio baras“, atviras visiems prašalaičiams.
„Tepaluotų pirštų“ garažas ant popieriaus yra susivienijimas arba asociacija su savo taryba ir A, A–, B ir C narystėmis. Tarybą sudaro prezidentas, viceprezidentas, finansininkas, sekretorius ir vienas tarybos narys. Kaip vis dar įprasta pasaulyje, visas šias pozicijas užima vyrai, nors tarp garažo narių yra ir pora merginų.
Įstatymai reikalauja, kad taryba susirinktų bent kartą metuose priimti biurokratinius sprendimus. Tuo metu prezidentas apvynioja šaldytuvą su alumi po ranka papuolusia lipnia ar nelipnia juosta, nes prisigėrusi taryba pradeda daugiau ginčytis, ir neišvengiama biurokratija užtrunka kur kas ilgiau, nei norėtųsi. Po posėdžio prezidentas išlaisvina šaldytuvą iš pančių bei oficialiai paskelbia vakaro pradžią, visi griebia alaus, ir kartais susirinkimas baigiasi raunančiu stogą vakarėliu per visą naktį.
Tą penktadienį jokio posėdžio nebuvo, nariai ir ne nariai rinkosi į pramoninį Kopenhagos „šūdų“ salos rajoną… Ko? Sunku pasakyti. Susitikti. Išgerti. Pasikalbėti apie malonius dalykus. Susipažinti su naujais žmonėmis. Paspoksoti į savo ir kitų motociklus. Socializuotis patinkančioje aplinkoje. Atsipūsti nuo rutinos.
De Fedtede Fingere arba Greasy Fingers Garage lietuviškai būtų „Tepaluotų pirštų“ garažas, bet būtų galima versti ir „Taukuotų pirštų“ garažu – taip juokais juos ir vadinome visą vakarą, kalbėdami su vienu iš įkūrėjų, Gvidu. Gvidas yra lietuvis, Kopenhagoje gyvenantis dviženklį metų skaičių. Dabar jam keturiasdešimt vieneri, ir motociklai, sako, išgelbėjo gyvenimą.
– Reikia kažko, kas varytų tave į priekį, ko lauktum šešis žiemos mėnesius, jeigu būtina. Vieniems tai – šokinėjimas su parašiutu. Man – motociklai, o ypač žiedinės lenktynės, – pasakojo Gvidas.
Garažą su pora bendraminčių Gvidas įkūrė maždaug 2012-aisiais, Šiauriniame Kopenhagos uoste – Nordhavne. Tuo metu vienas jo bičiulis buvo išsinuomojęs nemažas buvusių laivų dirbtuvių patalpas savo veiklai, bet galiausiai pasiūlė jose laikyti motociklus. Bičai, žinoma, pasakė: yeah! Susistūmė, kas ką turėjo – o tuo metu turėjo, švelniai tariant, ne kažką. Pakvietė dar kelis pažįstamus, kurie mielai prisijungė. Taip susiformavo būrelis bendraminčių su patalpomis, kurioms reikėjo pavadinimo. Krapštydamiesi prie savo laužų ir po to, tepaluotais pirštais ramstydami sienas, vis aptarinėdavo, koks galėtų būti garažo pavadinimas. Kol kartą kažkas neapsikentęs, visų paprašė nemauzoti baltų sienų savo tepaluotais pirštais. Vos tik ta frazė buvo garsiai ištarta, visiems tapo aiškus ir garažo pavadinimas.
Tokių garažų kaip „Tepaluoti pirštai“ Kopenhagoje vos prieš keletą metų buvo kur kas daugiau. Ir, kiek man žinoma, dauguma bazavosi pramoniniuose miesto rajonuose. „Tepaluotų pirštų“ narys, rumunas Alexas, pasakojo: visai neseniai vienoje tokioje zonoje egzistavo daugiau kaip dvidešimties garažų virtinė, o kiekviename garaže gyvavo po keletą narių – iš viso, tikriausiai, daugiau kaip šimto petrolhedų bendruomenė.
– Vat ten tai būdavo festivaliai, – su nostalgija prisimena Alexas, kuris iš „Tepaluotų pirštų“ išsikrausto kitą mėnesį, nes dabar turi garažą namuose.
Tos virtinės garažų jau nebeliko, nes pastatus perėmė verslininkai, ir dabar toje teritorijoje daromi milžiniški pinigai. Motociklininkų bendruomenė iš tų garažų išsibarstė kas sau. „Tepaluotų pirštų“ gali laukti tas pats likimas, nes išgentrifikuotos „šūdų“ salos žemė kelia seilėtekį nekilnojamojo turto vystytojams.
Tačiau kol kas čia žvanga raktai, barška alaus buteliai ir vartomi pokalbiai apie buvusias keliones, ekstremalius poelgius, geriausius istorijoje tūsus, ateities planus bei du vaikinus iš Velso, atsitiktinai ėjusius pro šalį.
2019-aisiais, prieš pat didžiąją pandemiją, „Tepaluoti pirštai“ persikėlė iš Šiaurinio uosto dokų į vieną paskutiniųjų pramoninių teritorijų „šūdų“ saloje. Amager’is – dabar tankiausiai apgyvendinta Danijos sala – taip vadinama, nes į ją buvo vežamos ir valomos Kopenhagos šūdsiurbės. Nuo senų laikų Amager’yje triūsė juodnugariai. Iš pradžių – žemdirbiai, vėliau – proletariatas fabrikuose ir sandėliuose. Darbininkų klasei reikėjo pigaus būsto, tad prištampuota vienodų raudonų plytų daugiabučių.
Buvo laikotarpis, kai daugiabučiai tolo nuo pramonės. Dabar jie smelkiasi vis gilyn į buvusias industrines zonas. Ir taip – visoje Kopenhagoje. Todėl nenuostabu, kad iš Šiaurinio uosto dokų garažas išsikraustė irgi ne savo noru. Pastatas parduotas bankui, kuris ten perkėlė savo centrinę būstinę. Jos sienos sminga į jachtų raižomą jūros vandenį.
Naujoje vietoje įsikūrę „Tepaluoti pirštai“ tęsė savo senąsias tradicijas: nuo kovo iki lapkričio, pirmąjį mėnesio penktadienį, vyksta „Penktadienio barai“, rugpjūtį – vasaros šventė, o vieną ar dukart per metus visas kolektyvas važiuoja į kelių ar keliolikos dienų pasivažinėjimus motociklais. Antradieniais garaže – atvirų durų diena.
Beje, „Penktadienio baras“ yra labai daniškas reiškinys. Tai savanoriškai organizuojamas, neformalus, bendruomeniškas, ne pelno siekiantis pasisėdėjimas penktadieniais. Jis populiarus visur – universitetuose, biuruose, bendruomenėse ir kitose žmonių grupėse, kurioms užtenka gabumų susiorganizuoti pigaus alaus bei noro socializuotis.
Alaus susiorganizuoja ir „Tepaluoti pirštai“. Gvidas nusivedė mane į garažo užkulisius – patalpas su staklėmis, atsarginėmis dalimis ir savo eilės laukiančiais metalo laužais. Viename iš kampų stovėjo gal dvidešimt dėžių alaus. Bet mano trokštamo nealkoholinio visame garaže buvo vos trys skardinės.
– Du alaus gali išgerti ir ramiai sau važiuoti. Taisyklės nedraudžia – pasakė kažkas, bet nepamenu kas, nes mačiau tik nepriekaištingą barzdą. Prisižiūrėti veidaplaukius čia – save gerbiančio piliečio ženklas.
Gurkšnojome. Pro šalį plaukė, atrodo, gyvenimu besimėgaujantys žmonės. Tuo metu garažo prezidento pareigas užimantis Victoras pasakojo apie garažo veiklos vingrybes:
– Dabartinė susivienijimo forma turi privalumų ir trūkumų. Trūkumas – nesame PVM mokėtojai, dėl to negalime susigrąžinti PVM. Privalumas – galime riboti narių skaičių, kaip tinkami. Galėtume pakeisti susivienijimo formą. Tada susigrąžintume PVM nuo visko, ką perkame, bet nebegalėtume riboti garažo narių skaičiaus. Maždaug kaip futbolo klube, – dėstė prezidentas. – O mes visai nenorime duoti raktų nuo garažo, kuriame stovi brangiausia, ką mes turime gyvenime, bet kuriam susimokėjusiam kelių šimtų kronų mokestį. Nes kitą kartą atėję galbūt rastume tik dulkes.
Šiuo metu „Tepaluoti pirštai“ turi trisdešimt narių. Ir didinti to skaičiaus neketina. Sąrašas norinčiųjų tapti garažo nariais yra gan ilgas.
A grupės nariai, turintys savo vietą motociklui, sieną įrankiams bei darbastalį, moka po 100 eurų per mėnesį.
A minus grupės nariai gali tik palikti motociklą garaže ir naudotis bendra vieta remontams. Jie moka po 80 eurų per mėnesį.
B grupės nariai turi raktus nuo garažo, gali atvažiuoti ir pasiknisti prie savo aparato bendrais įrankiais, tačiau palikti motociklo viduje jau nebegali. Jie moka 40 eurų per mėnesį.
C grupės nariai neturi raktų, bet už alų moka pusę kainos, dalyvauja benrduomenės gyvenime skaitmeninėje bei analoginėje erdvėse, taip pat kviečiami į vakarėlius ar pasivažinėjimus. Jie moka po 20 eurų per mėnesį.
Iš surenkamų nario mokesčių apmokama nuoma ir komunaliniai. O pelnas, uždirbtas parduodant alų per vakarėlius, suinvestuojamas į garažą – pavyzdžiui, naujoms metalo staklėms.
– Ar ir tuos meno kūrinius ant sienų perkate? – klausiu Victoro.
– Oi ne, čia visi savanoriškai padaryti ar dovanoti. Pavyzdžiui, šis – padarytas vien iš kavos tirščių ir tepalų. Vienas ispanas garaže gyveno dvi savaites ir kūrė. O viskas prasidėjo nuo dviejų pro šalį ėjusių velsiečių…
Paprašėme italų moto aprangos kūrėjų HOLY FREEDOM sukurti Rūdys niekad nemiega kaklaskarę. Turime labai ribotą skaičių su mūsų logotipu.
Paremkite Rūdis už 29€ ir gaukite itališką superfano kaklaskarę!
Į vieną „Penktadienio barą“ netyčia susirinko du, o gal net visi trys šimtai žmonių. Garaže – kūnas prie kūno, todėl dauguma būriavosi kieme, kur išneštos kolonėlės plyšavo rokelį. Kiemas ūžė.
Išgirdę vakarėlio triukšmą, užsuko pro šalį atsitiktinai einantys du bičai iš Velso. Jiems šitas reikalas padarė įspūdį. Sako: mes turime grupę, ir jeigu sumokėsite už skrydžius – čia pakoncertuosime nemokamai.
Atėjo tradicinė vasaros šventė. Velsiečiai atskrido. Grojo ant iš kažkurios mokyklos pasiskolintos scenos kartu su dar dviem grupėmis. „Tepaluoti pirštai“ šventei iš Ispanijos atsiskraidino kažkokį pažįstamą menininką, kuris turėjo „išlaužti“ meną koncerto metu.
Tai štai – tas menininkas ir pasiliko dar dviem savaitėm gyventi garaže, sukūrė keletą dalykėlių, dabar kabančių ant sienų.
„Tepaluotų pirštų“ garaže nėra nuostatų, kad motociklai turi būti tik tokie ar anokie. Štai „Deadcat Motorcycles“ garažas Kopenhagoje orientuojasi tik į senus motociklus. „Velnio vaikių“ garažą riboja kubatūra ir stilius – seni mopedai iki 50 cc. O „Tepaluotų pirštų“ neriboja niekas, išskyrus tai, kad narys turi būti geras, patikimas, bendraujantis žmogus, tinkamai sutariantis su likusiais. Todėl motociklai čia įvairūs – nuo senų perdarytų „Triumph“ ar „BMW“, dakarinių „Husaberg“, iki apynaujų ar naujų „Honda“ ar „Ducati“.
Viename kampe narys, nusprendęs intymiau susipažinti su motociklų mechanika, iš dėžėse sukrautų detalių susirinko 1982 metų „Suzuki“.
Gvidas į savo vietą apynaujo sportinio „Ducati“ net negali nusistumti – jo vieta tolimajame kampe, į kurį reikia įlaviruoti, o „Ducati“ vairas tiek nesisuka.
Dabartines patalpas klubas susirado, gavęs informaciją apie išsikraustantį ofisą per pažįstamų motociklininkų tinklą. Tinklą plėsti padeda tie patys „Penktadienio barai“ ir vasaros šventės arba renginiai, tokie kaip The Distinguished Gentleman’s Ride.
Kopenhagoje garažai, klubai, o taip pat motociklizmo kultūrą ir stilių puoselėjanti parduotuvė „Motorious“ patys susikuria erdvę, kurioje galėtų gerai leisti laiką, ir nelaukia, kol tai padarys kiti. Dabar jiems jau užtenka skelbimo „Facebook’e“, ir žmonės ateina. Nes blaškytis po atsitiktinius klubus ar barus, kur sueina daug tarpusavyje nieko bendra neturinčių nedidelių kompanijų, ir permokėti už gėrimus galbūt ne visiems patinka. O jeigu dar kokį perdozavusį svetimą lavoną tualete užtiksi?
Todėl suprantama, kad nedideli klubų renginiai pritraukia tam tikrą auditoriją, kuri kartojasi, tampa pažįstama, auga – ir taip toliau.
Štai pas „Tepaluotus pirštus“ tą penktadienį atriedėjo pora iš „Velnio vaikių“ su savo 50 cc mopedais. „Velnio vaikius“ Kopenhagoje motociklų bendruomenė žino kaip epinių vasaros šėlsmų, į kuriuos susirenka 3–4 tūkstančiai dalyvių, organizatorius.
Tą penktadienį „Tepaluotų pirštų“ garaže apsilankė keletas baikerių su spalvomis, bet be motociklų, taip pat HD savininkų klubo atstovų. Buvo kažkas ir su „Hayabusa“. Dauguma šįkart visgi – be motociklų.
Tai – „Tepaluotų pirštų“ garažo draugai ir draugų draugai, pažįstami, pažįstamų pažįstami ir visiškai atsitiktiniai žmonės. Visi priimti draugiškai ir su šypsenomis, visi mandagūs – palinkėti sveikatos nusičiaudėjus ir geros nakties atsisveikinant.
Žodžiu, civilizuotas susibėgimas pagurkšnoti, papliurpti, pasijuokti. Jeigu ir buvo prisigėrusių – jų tikrai nemačiau. Niekas nesiskėryčiojo ir tikrai nešoko į atlapus drumzlinomis akimis aiškintis, ar jį kas nors gerbia. Norėčiau tikėti, kad taip būna visada.
Paklausęs istorijų, kaip su vasarine apranga vėsu važinėti po Nordkapą prie penkių laipsnių šalčio, ar kaip nuvažiuoti 1800 km per 16 valandų, tada pusę nakties blaškytis po barus, o kitą dieną nuvažiuoti dar 800 km, pajudėjau namo.
Kai išeidinėjau, prie durų garažo nariai kalbėjosi su ką tik atėjusiu senu pažįstamu, kuris smulkiai pasakojo, kaip dėl kažkokio gedimo nusivertė nuo motociklo. Svarbiausia – vis dar vaikšto ir atslenka į vakarėlius.
„Penktadienio baras“ „Tepaluotų pirštų“ garaže gali baigtis vidurnaktį, bet dažniausiai baigiasi apie antrą ar trečią ryto. Kartais paskutiniai išsiskirsto apie šeštą. Tuo metu už uždarymą atsakingas narys aptvarko barą ir užrakina patalpas. Kitos savaitės pradžioje rotuojanti dviejų narių grupė viską sutvarkys, išplaus grindis, ir garažas vėl bus tinkamas sukinėti varžtams įvairaus plauko motocikluose bei ramstyti sienas tepaluotais pirštais.
