VIENAM ar su CHEBRA?
Kelionės motociklu yra apie laisvę. Bet kaip keliauti: solo ar su kompanija?
Nuotykiai arba saugumas - vidurinio varianto nėra. Rūdys niekad nemiega sudėliojo visus pliusus ir minusus, o jums teliko išrinkti, kaip važiuoti šiemet - solo ar su kompanija.
VIENAM UŽ
Pradėkime nuo akivaizdžiausio: važiuojant vienam nereikia prie nieko derintis. Kada nori keliesi, kada nori startuoji, kada nori stoji. Maršrutą susidarai pats. Važiuoji tokiu tempu, kad didžiausią kaifą jaustum pats. Filmuose taip atrodo laisvė.
Aišku, juose dar pakeliui būna motelis su nerealaus grožio registratore/savininke/viešnia, lagaminas grynųjų, keli kilogramai vogto kokso ar kas nors panašaus. Realybėje viskas nykiau.
Filmuose taip atrodo laisvė.
Važiuodamas vienas, nori-nenori esi priverstas eiti į kontaktą su vietiniais. Kartais iš nuobodulio, nes būt vienam nusibosta ir norisi su kuo nors pabendrauti. Kartais dėl to, jog reikia pagalbos: kad parodytų, kur sukti, kur remontuotis ar kur pigiausias viešbutis.
Toks kontaktas su vietiniais kelionėje reiškia naujas pažintis ir naujus nuotykius. Kuo didesnė kompanija važiuoja, tuo mažiau to kontakto bus. Juk visi vieni kitus pažįsta, kalba ta pačia kalba, turi kažkokią bendrą patirtį. Kalbėti su nepažįstamaisiais poreikio nėra, o jei kas nors ir bando - nekantraujančių chebrantų gauja žvilgčioja per petį, nes varom alaus, varom į miestą, jau laikas važiuot ir t.t.
Viktoras Jakovlevas
Viktoras Turkijoje daug bendravo su vietiniais
VIENAM PRIEŠ
Nuobodulys. Pamačius ką nors, dėl ko žabtas nukąra labai norėtųsi įspūdžiais pasidalinti. Bet nėra su kuo. Tenka viską virškinti vienam. Įtariu, kad būtent dėl to visi Youtubo solo keliautojai ir keliautojos ėmė postinti serialus iš savo kelionių. Nes tikrai norisi pasipasakoti, perteikt tą wow ir sulaukti atsako. Labai žmogiška. Kai kuriems, viskas virto neblogu pajamų šaltiniu.
Važiuodamas vienas visada būsi priverstas galvoti apie saugumą, nes niekas nepridengs. Kartais nepridengia ir kai važiuoji ne vienas. Aš iš tikrųjų nemačiau, kad Rimui nupūtė motociklą. Buvau už kelių šimtų metrų ir laukiau keikdamasis, kad jis per ilgai užtruko fotografuodamas Ascotan druskožemį ir ugnikalnį. Kai galų gale pasivijo mane, buvo gerai įsiutęs.
Rimantas Vančys
Bet nereikia nė Andų aukštikalnių - kiekvienąkart sustojus tenka vis iš naujo galvoti, ar saugu palikti šalmą. O striukę? Ar juos abu prisegti tuo trosu, ar ne? Ar čia saugu mocą palikti kol papietausiu/pasivaikščiosiu/nusimaudysiu ežere? Gal paprašyti tų žmonių, kad prižiūrėtų? Ar jie patikimi?
Važiuodamas vienas visada būsi priverstas galvoti apie saugumą.
Klausimų kiekis paprastai priklauso nuo asmeninės paranojos lygio, bet jų tikrai kils ir ne kartą.
Tas pats Rimas Gardos ežero pakrantėje iš kavinės terasos neramiai žvilgčiojo į savo kiek atokiau pastatytą mocą. Juk pas jį - pasaulinio garso Europos customaizerių rankų nuglostytas eržilas ir Rimui buvo laaaabai neramu ar kas nors nenuknis jo krepšių, kurie neturi jokios spynos, nes taip stilioviau.
SU KOMPANIJA UŽ
Totalus relaxas. Smegenis galima visiškai atjungti ir tiesiog sekti važiuojantį priešais. Tobulas vienaląsčio duobagyvio būvis, labai tinkantis viduriniosios grandies ofiso faunai, kai reikia pravėdinti smegenis.
Labiau sąmoningoje būsenoje privalumai kiti. Pavyzdžiui - pigiau, nes viešbučio kambario kainą galima dalinti ant dviejų. Nežinau kaip jums, bet man nakvynė sudaro didžiąją kelionės išlaidų dalį. Aišku, jei kortelė auksinė ir kredito limitas leidžia, šitas privalumas negalioja.
Saugu it bendraujant šeimomis.
Saugiau. Su kompanija nebūna bajerių, kad kažkas nuvirsta ir turi kovot vienas. Visi vieni kitus pasaugo. Pasaugo ir mocą su daiktais, kai prireikia į tuliką ar atstovėti eilę prie vietinių gėrimų.
Bendravimas. Bendrakeleiviai gerai pažįstami, visi vieni kitus supranta iš pusės žodžio ir žino kuris, kurį užknis pirmą. Nieko naujo, viskas matyta ir saugu it draugaujant šeimomis. Komforto dėžutė. Juk kam tie nuotykiai? Dar atsitiks kas.
SU KOMPANIJA PRIEŠ
Nuobodulys. Važiuojant su žmonėmis su kuriais ir šiaip leidi laisvalaikį, nubraukia pusę keliavimo malonumo. O gal net visą. Reikia klausyti šimtąkart girdėtų bajerių, važiuoti kažkieno kito sudarytu maršrutu, apžiūrinėti kitiems įdomius sightseeing’us, ir nuolat svarstyti, “o kas, jei važiuočiau vienas ir būčiau nusukęs į tą keliuką….”. Be to, kuo didesnė kompanija - tuo mažiau bendravimo su vietiniais.
Kuo kompanija didesnė, tuo daugiau trypčiojimo ir mažiau važiavimo.
Viskas užtrunka labai ilgai. Važiuojant vienam ar dviem, sulakstyti į degalinės tualetą tereikia dešimties minučių. O štai kompanijoje visada atsiranda tas vienas kuris dar nori cigarečių. Tada atsiranda tas antras, kuris, nori šokoladuko, kol anas perka cigaretes. Ir taip be pabaigos.
Kuo kompanija didesnė, tuo daugiau trypčiojimo ir mažiau važiavimo. Užsitęsia viskas: nuo pietų ir vakarienės, iki diskusijos, kuriame viešbutyje šiąnakt nakvojam.
